Valentinas Juraitis

AFD, pradėdama straipsnių ciklą apie Lietuvos fotografus, norėtų jums pristatyti Valentiną Juraitį.

Šis fotomenininkas – savitas ir kartu tipiškas  pereinamojo laikmečio autorius, talpinantis viename asmenyje  keletą vaidmenų.
V. Juraitis gimė 1955 m. Marijampolės rajone  Netičkampyje. Vėliau persikelė gyventi į Marijampolę. Žurnalisto specialybę įgijo Vilniaus universitete, nuo 1985 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
V. Juraitis aktyviai fotografavo nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, jo nuotraukos spausdintos užsienio spaudos leidiniuose ,,Times”, ,,Paris Match”, ,,Ogoniok”, ,,Liberation”, ,,Geo” ir kt..
2009 m. išleistas jo autorinis fotoalbumas “Plikomis akimis”.

Valentinas mums prisistatė kaip ,,Vyzdys foto/ video” leidėjas, redaktorius, svarbių ir nesvarbių dalykų fotografuotojas.

Su juo kalbėjomės apie kūrybą, leidybą, fotožurnalistiką, nepriklausomybę ir, žinoma, fotografiją.


1971 metais pradėjote kurti fotografijų ciklą “Marijampolės miesto vaizdai ir kronika”. Kada pradėjote fotografuoti?

Fotografuoti pradėjau penktoje  klasėje. Tuo  laikmačiu gana tradiciškas, banalus kelias.  Pasiėmiau brolio ,,smeną” ir gana prastai fotografavau. Nuo devintos klasės lankiau pionierių ir moksleivių fotobūrelį, įsikūrusį Miesto sode, unikalios architektūros, buvusiuose  kunigų emeritų (pensininkų) rūmuose. Būrelis jau tapo mano “profesiniu orientavimu” fotografijos link. Užsidegiau būti fotografu, fotomenininku, žurnalistu. Nuo 1972 metų lankiau ,,Sūduvos” fotoklubą. Lietuvos fotomenininkų draugija dar tik žengė pirmuosius žingsnius ir pati fotografija, kaip saviraiškos forma, dar tik  siekė vietos po saule, siekė lygiaverčiai atsistoti šalia kitų vizualiųjų menų – dailės, kino.

Į klubą susirinkdavo šviesesni miesto žmonės  Ten vyko parodos, bendravau su vyresniais fotografais. Kasmetinės parodos būdavo, jose dalyvaudavau, fotografavau joms miestą. Žinote, vaizdai, pašešupys, turgus, Macijausko įžvelgimai, kitų  viešumoje besireiškiančių  fotografų veikla…. Fotoklube domėjomės ir prieškario fotografų, žuvusių per karą, darbais. Buvo gerų meistrų, portetininkų, įvykio fotografų. M.Buhalteris, J.Vindsbergas, S.Rūškys, J.Miežlaiškis. Iš visų jų mokėmės. Tapęs leidėju pernai  išleidau fotoalbumą ,,Senoji Marijampolė iki 1940 m.”, kur talpinau  geriausių  to meto autorių darbus.

Studijų metai

Studijuodamas sukūrėte nuotraukų seriją „Vilniaus universiteto studentų bendrabučio gyventojai”. Koks tai buvo kūrybos laikotarpis?

Studijavau  informaciją ir bibliotekininkystę, nes, kaip ir dauguma jaunikaičių, vidutiniškai mokiausi mokykloje. Klasėje pagal vidurkį buvau gal koks dešimtas. Kai kurių  dalykų pažymiai nebuvo labai geri. Pasiėmęs savo publikacijas  rajoniniame laikraštyje atvykau stoti į žurnalistiką. Ten man pasakė, kad būsiu užgožtas mergaičių, bet pažadėjo perkelti į žurnalistikos antrą kursą, jei dalyvausiu laikraščių veikloje ir rengsiu parodas. Taip ir kabinausi. Siekiant pereiti į kitą žurnalistikos specialybę, vienas dėstytojas – kursinio vadovas –  patarinėjo: neskubėk moksluose, apie knygą daug ko sužinosi, bent jau informacinį masyvą, archyvą tvarkyti, susirinkti medžiagą straipsniui.

Tačiau žurnalistika atrodė labiau prestižinė specialybė. Dabar,  iš laiko perspektyvos vertindamas, taip negalėčiau pasakyti. Žurnalistui svarbu nors vieną dalyką gerai išmanyti: ar  kalbą, ar fotografiją, ar kitą amatą.

Šešias parodėles surengiau senuosiuose VU rūmuose. Mano dėstytojas V.Juodakis sakė: “Fotografuok ką geriausiai pažįsti ir kadruok fotoaparatu.” Taip stengiausi ir daryti. Čiurlionio gatvėje esančiame bendrabutyje gyvenome labai gražiai: pusantrų metų dešimt žmonių  viename kambaryje, kur dar kokie du ir ,,zuikiaudavo”.  Buvo labai gerai, kaip kareivinėse. Vienas parėjęs apie mergas šneka, kitas – apie šnapsą. Visi iš vieno puodo srėbėme makaronus. Pirmieji įspūdžiai mums, kaip šuniukams iš provincijos atvažiavusiems.

Magnitka

Viena iš geriausiai žinomų jūsų serijų – „Magnitkos metalurgai“. Kodėl ėmėtės šios temos?

Būdamas jaunas dalyvavau komjaunimo delegacijoje kaip laikraščio ,,Komjaunimo tiesa” (nuo 1991 m. laikraštis vadinasi ,,Lietuvos rytas”) korespondentas. Už dyką nuvežė ir leido truputėlį pafofografuot. Pajutau, kad mane žavi ši medžiaga. Mačiau čia daug poetinių metaforų, todėl nusprendžiau grįžti ir padirbėti per savo asmenines  atostogas.

Po metų mano kolega  ilgametis ,,komtiesos” fotokorespondentas Antanas Vasinauskas (žinomo agronomo P.Vasinausko sūnėnas), kurio laboratorjoje glausdavausi,  spausdindavau nuotraukas, pasakė: “Važiuok Valiau, duosiu tau pinigų kiek reikės” ir iš seifo ištraukė ir paskolino 60 rublių. Pasiėmiau rekomendaciją, atskridęs apsistojau gamyklos viešbutyje ir pradėjau fotografuoti.

Kas ten labiausiai patraukė jūsų dėmesį?

Nuvažiavęs pamačiau egzotišką poetinę  terpę, tartum Dantės pragarą ir dangų. Ten yra Uralo upė, kuri skiria Europą nuo Azijos, tačiau kontinentų skyrimosi nėra. Man patiko, kad žmonės, galima sakyti, aukojosi dėl kitų dirbdami sunkų, kenksmingą sveikatai alinantį  darbą.

Dabar lietuviams galima į vakarus šlavėjais dirbti nuvažiuot ar čia “pasimuilint”, o ten pasirinkimo didelio nebuvo ir dabar nėra. Arba išvažiuoji toli nuo tėvų namų, arba lieki gamykloje dirbt.  O šiaip įspūdį darė didžiuliai masteliai, žmogus, užterštumas. Aš ir Lietuvoje, galima sakyti, prie industrijos buvau. Išaugęs kolūkio dirbtuvėse, matydavau kaip kalviai dirba, trykšta metalai.

Fotografuodamas norėjau griebtis kažko “bresoninio”, kažko iš Sebastiao Salgado. Toks buvo mano kultūrinis pasiruošimas. Ne žurnalistiniu stiliumi stengiausi “varyt”, nes manęs jokios komandiruotės užduotys  nespaudė, neįpareigojo. Tai buvo mano projektas, kaip dabar sakoma, fotografavau sau.

Nuotraukų serijoje apie Magnitogorską, sukurtoje po 25 metų,  matomas visai kitoks požiūris. Kodėl?

Fotografuojant pirmąjį ciklą man buvo paskirti sargybiniai, tačiau vėliau jiems nusibodo paskui mane sekioti. ,,Tegul eina šitas durnius, tegul fotografuoja jis čia ką nori. Svarbu, kad neužsimuštų ar nepalįstų po traukiniu.” Į tai žiūrėdavo pro pirštus, aplaidumo pakakdavo. Dabar šalių ir žmonių padėtis pasikeitė. Jau du kartus fotografavau Magnitką, būdamas užsienietis iš NATO šalies.  Žmonių santykiai pasikeitė. Ir Lietuvoje, ir Rusijoje kapitalizmas. Metalurgijos gamykla privati ir tik jų valia – leisti ar neleisti fotografuoti, ar nori reklamos bei viešumo, ar ne. Viešumas taip pat stiprina gaminio prekinį ženklą – didina pardavimus. Ir viešųjų ryšių kokteilio pilstytojai tai puikiai supranta. Dabar visada lydi bent keli žmonės. Vienas iš viešųjų ryšių, kitas profsąjungos pirmininkas, kitas  vos ne iš FSB ir taip toliau. Kai kokių penkių žmonių kūrybinė grupė eina kartu – visu su statybininkų šalmais, skiriamaisiais apsiaustais – fotografuoti labai sunku. Praktiškai kaip eilinėje  reklamos fotoklipo kūrime: dizaineris, užsakovas, stilistas, šalia dar kitas fotografas, kuris irgi maišo, lenda į kadrą… Fotografuojant Magnitką pirmą kartą, mano vidus virė, o dabar – atvažiuoju, išlipu iš blizgančios viešųjų ryšių mašinos su nauju fotoaparatu… Tada, kai man buvo dvidešimt penkeri, dar atvira dūšia buvo ir fotografavau tai, kas man patiko, intuityviai.

Dabar aš kitaip fotografuoju. Stengiuosi nuo aplinkos atsijungti, kiek pajėgiu. Uralas, Rusijos žmonės gamtos ir industrijos sankykiai – tai turtinga medžiaga fotografijai, apmąstymams apie žmogiškąsias vertybes, uždirbamos duonos vertę. Galima padaryti vertingą istoriją.

Nepriklausomybė 

Dainuojančios revoliucijos metu  sukūrėte ciklus “Sąjūdžio kronika”, “Sausio įvykių kronika”, “Sovietinės kariuomenės išvedimas”. Kokie tai buvo laikai fotožurnalistui?

Ar fotografas, ar žurnalistas – mes tada jautėm, kad esam piliečiai, kad kažkas keičiasi. Nežinojom kaip viskas vystysis toliau. Tuo laikotarpiu buvo daug fotografų. Jie turėjo vienokią ar kitokią praeitį. Įvykius fotografavau užsidegęs.  Fotografavau, kai Lukšį sužeidė. Visi fotografavom, darėm metraščius, vienas vienaip, kitas kitaip, vienas daugiau, kitas mažiau. Daug fotografavau per sausio įvykius. Kelias paras nemiegojau. Dirbau visoms agentūroms, kurioms galėjau. Turėjau talkininkų, kurie į Maskvą vakarų spaudos atstovams mano juostas veždavo ar pats perduodavau per  užsienines avialinijas. Daugeliui, kaip ir man, atrodė, kad viešumas gali daug padėti Lietuvos atsiskyrimui nuo SSSR bei išvengti skaudžių represijų.

Dabar mus, fotografus, valdžia pasikvietė į Seimą. Jie nori mūsų archyvus už dyką nusiskenuoti. Lėšų brangiems skeneriams suranda, o archyvavimo mokesčiui, kuris mokamas daugelyje pasaulio fotobankų, nesurandama. Fotografų, kurie dirbo dideliuose laikraščiuose, laikraščių fotoaparatais ir jų apmokamu laiku, nuotraukos priklauso laikraščiams. Aš fotografavau viską naudodamas savo laiką ir medžiagas, todėl dabar turiu  savo nuotraukas. Man, kaip leidėjui, yra sunku gauti iš kitų fondų nuotraukų. Aš iš muziejų ir kitų įstaigų perku, o iš manęs prašo atiduoti. Nevadinkit manęs suvalkiečiu, bet tai yra socialinis neteisingumas. Vienas garsus dokumentinių filmų kūrėjas sako: “dar neatiduosiu medžiagos,  nes aš dar kuriu  filmus”. Ir aš kol kas neatiduosiu, nes, jei prireiks, teks pačiam eiti ieškoti negatyvų. Seimas taps kaip nauja fotoagentūra. Nepriklausomoje šalyje reikia ginti savo teises. Mes to nemokame daryti.

Tuo metu dirbote Paryžiuje įsikūrusiai fotoagentūrai “Sipa Press”.

Dar ir dabar bendradarbiauju su “Sipa Press”. Fotografuoju, kai būna užsakymų. Anksčiau, jei nebūdavo įvykių, darydavom bruožus (features), bet dabar jų nebefotografuoju.  Viskas prasidėjo, kai mano fotografuotos Stalino paminklų nuotraukos dalyvavo World Press Photo. 1989 metais gavau leidimą išvažiuot į vakarus. Dar tik geležinei siena griūvant, pradėjo leisti tokius kaip aš: laikraščio žmogus, pozityvus, vedęs. Olandijoje buvau, nešiojau galerijoms ir redakcijoms savo nuotraukas. Stengiausi  uždirbti pragyvenimui. Ten jie iškart mokėdavo grynais. Man, kaip homo sovietic’ui, tai buvo labai geri pinigai. Už Lenino paminklo išmontavimo nuotraukas gavau 500 dolerių,  o  už mano brangiausiai parduotą nuotrauką, man išrašė 1500 sąskaitą. Nesvarbu, kad didžiąją dalį honoraro, kaip procentus, ,,nusisegė” tarpinės  spaudos agentūros, tačiau man buvo svarbu profesinis pripažinimas bei publikacijos leidiniuose. Dar apie honorarus. Pigiausiai vieno įvykio nuotraukas pardaviau laikraščiui už 0,70 Lt. O savo fotoparodas, kurių yra nemažas sąrašas, rengiau  be materialinio atlygio. Bet tai dar maloniau, nes niekas negali nurodinėti, kaip ir ką daryti.

Apie fotografijų kainas, kurias  perka muziejai, galerijos, taip pat galėčiau pakalbėti iš asmeninės patirties. Tai gana subtilus, nevienareikšmiškas, diskretiškas dalykas, jau vien darbus vertinant pagal laiką: nuo vintažinių iki šiandieninių atspaudų. Šia tema ruošiame publikaciją  naujausiame ,,Vyzdyje” ( www.vyzdys.com)

Kaip perduodavote negatyvus?

Negatyvus dažniausiai perduodavau per lėktuvų keleivius, skrendančius  iš Vilniaus. Paryžiuje bei kituose miestuose agentūros turėjo kurjerius motociklininkus,  kurie paimdavo juosteles, o aš perduodavau per oro linijas, per paprastus žmones, keleivius. Tai didelė rizika, nors apie terorizmą, sprogdinimus ir tuomet  kalbų nebuvo, bet buvo kitkas. Nežinojai ant ko užšoksi. Pagaliau, kai išryškins juostas,  ar pavogs autorines teises, ar ne.

Ar susidūrėte su panašiomis problemomis?

Nepasakyčiau, kad mane apgavo, bet man ir mažiau svarbu pinigai, labiau noras pasireikšt.  Buvo visko. Vienas kolega, toks Emilianas iš Rumunijos, fotografavo karą, siuntė viską agentūrai, o vėliau  laikraščiuose pamatė, kad prie jo nuotraukų parašyta prancūzo pavardė. Pakėlė „bangladešą“: „Jei visko nepataisysit, tai visus išaudysiu rumunišku kalašnikovu“,  jaunuolis pagrasino… Kalbos pasiekė agentūros vadą. Pats vadas buvo žymus fotografas, ne klerkas koks. Jis sumokėjo tuos pinigus, už kuriuos Emilijanas prisipirko daug fotoaparatūros.

Lietuvos nepriklausomybę pavyko atkurti. Žmonės grįžo namo, revoliucija baigėsi. Ką fotožurnalistui veikti toliau?

Nesu fotožurnalistas, visą laiką laikraščiams nefotografuoju. Laikyčiau save freelanceriu, menininku ar istorijų pasakotoju.  Būdavo, kad teikdavau nuotraukas laikraščiams, tačiau niekada nedirbau fotografu kuriam nors iš jų nuolat. Nepriklausomybės atkūrimo metu dariau dokumentines serijas, nes maniau,  kad tai reikšminga.  Įvykiams Lietuvoje nurimus, daugelis mūsų gerų fotografų pasijuto nereikalingais. Dalis nuėjo dirbti į reklamą – baldus, drabužius, ,,kotletus” fotografuoti. Nebeliko įvykių, skandalų, kraujo, o ir gyvenimo bruožų nuotraukų nelabai kam reikėjo. Buvau pasirašęs kontraktą su viena Olandijos agentūra, gal metus dirbau, tačiau jie pamatė, kad nuotraukos apie taikų, neskandalingą gyvenimą Lietuvoje „neina“ ir kontraktą nutraukė. Dar dirbau vienai švedų agentūrai. Vėliau pradėjau gyvenimiškas akimirkas, kraštovaizdį, šalies įvaizdžio dalykus įvairiems leidiniams „daryti“, rengti personalines parodas.

Vyzdys

Prieš 17 metų pasirodė pirmasis žurnalo „Vyzdys foto/ video“ numeris. Nuo pat pradžių buvote jo redaktorius ir leidėjas.  Kodėl nusprendėte užsiimti žurnalo leidyba 1994 –aisiais metais?

Iš pradžių galvojau, kad tam reikia didelių komandų, tačiau, darydamas savo parodą Olandijos galerijoje “Focus”, sužinojau, kad pati galerija nuo XX a. pradžios leido žurnalą. Tiek galeriją, tiek ir žurnalą rėmė savivaldybė. Žurnale dirbo keturi žmonės. Nustebau pamatęs tokį veiklos modelį ir grįžęs į Lietuvą pradėjau galvot, ar vertėtų čia kažką panašaus pabandyti padaryti, ar būtų poreikis. Taip ir prasidėjo.

Gali peikti ar girti mūsų žurnalą, bet per tiek metų skaitytojui pateikėme būtiniausią žinių paketą apie fotografiją. Ir istoriją pamaigėme  nuo L. Dagero iki  O. Barnaco ir kitų. Ir Bresoną, Duano,  ir lietuviškus menininkus  įvairiais kampais panagrinėjome.

Būdamas žurnalo redaktoriumi neatsiejamai tampi kultūros politikos dalyviu. Rašydamas ar nerašydamas apie reiškinius, nuolat susiduri su apologetizmu, kai vieni menininkai  aukštinami, o kiti nepelnytai pamirštami. Savo kuklia veikla stengdavausi kurti balansą, papasakoti skaitytojams apie aukštos prabos pasaulinio garso fotografijos kūrėjus ir apie pradedančius savo kelią fotomėgėjus. Man rūpi Lietuvos fotografijos ateitis. Europos Sąjungos ir pasauliniame kontekste savo kultūriniais projektais mes turėtume vienytis su Baltijos šalių fotografais. Mus dar atsimena kaip ,,The Baltic states”. Taip būtų galima bandyti saugoti Pabaltijo bruožus. Tarptautiniai festivaliai irgi išskaido lietuvių autorių jėgas, unifikuoja, nes yra finansuojami iš jų fondų, vadovaujami jų pasamdytų kuratorių. O prizų steigėjai  skatina pataikauti.  Dar tas lietuvių nepilnavertiškumo kompleksas prieš vakariečius-europiečius… Kita vertus, juk jie – vakariečiai – jau išsigimę, neturi naujų idėjų, permala tą patį, semiasi idėjų iš rytų. Turėtų būti stiprinami Lietuvos tematikos  festivaliai, teminės parodos kaip, pavyzdžiui, ,,Žmogus ir žemė”. Sakykim taip, jei lietuvis, indų plovėjas Londone, nori išmokti kalbėti be akcento angliškai, tai fotografas – kaip tik turi tą akcentą, tarseną išsaugoti dar ryškesne tarme. Tai rodo lietuvių fotografės I. Šerpytytės Londone pavyzdys. Suprantate apie ką kalbu. Tačiau tai jau platesnės temos.

Prieš kelis metus „Vyzdys“ įgijo konkurentų. Ką manote apie jų darbą?

Konkurentas neblogai leidžia ir, galbūt, kartais energijos daugiau turi. Žurnalams dabar yra sunku. Nemanau, kad jie aplenkia mus tiražu ar kitais dalykais, tik  leidžia dažniau.

Koks yra žurnalo „Vyzdys“ skaitytojas?

Manyčiau, kad rimčiau fotografija besidomintis žmogus nuo 16 iki 70 metų. Norėtųsi siauresnio segmento, tačiau tai yra gana sudėtinga tokioje mažoje šalyje. Todėl čia ir reikia leisti bendro pobūdžio žurnalą. Reikia teikti informacijos ir jauniems, ateinantiems žmonėms, kurios kartojimas, galbūt, seniems jau iki blogumo… Pačiam norėtųsi daugiau istorijos, patriotizmo, kuris taip dabar nuvertėjęs. Ypač skaudi emigracija.  Mūsų potencialūs skaitytojai išvažiuoja. Kiti prenumeruoja gyvendami užsienyje – Airijoje, Ispanijoje. Tik ar ilgam… Norisi rašyti ne tik apie fototechniką, kuri gana greitai pasensta, bet įdėti ir fotoistorijos, pristatyti visuomenės asmenybių. Tada jauti, kad išliekamoji žurnalo vertė lyg ir didėja.

Kaip manote, kokia spausdintų žurnalų ateitis apskritai?

Ateitis nėra labai lengva, faktiškai, jeigu krizė tęsis ilgiau, tai nemažai žurnalų kris.  Mano draugas gyvena Amerikoje. Jis buvo atleistas iš laikraščio kartu su dviem šimtais žurnalistų. Dabar spaudos pristatymo  kainos didelės, popierius brangus, o viskas eina per internetines erdves. Į meno pusę linkę vizualinių menų žurnalai turėtų išlikt, bet čia reikia labai pataikyti, kas reikalinga rinkai. Svarbi reklama, bet reikia ir jos balansą išsaugoti, kad iš žurnalo prekių katalogo nepadaryt. Čia reikia tarsi kokteilių barmenu būti. Redaktorius, kaip ir barmenas, turi gerą kokteilį daryt.

Gurbšilio žmonės

Gurbšilio žmonės – ciklas apie nykstantį Lietuvos kaimą. Kodėl pasirinkote tokią temą?

Gurbšilis nėra visiškai nykstantis,  daugiau šiandieninę situaciją norėjau nufotografuoti. Atėjo amžių sankirta. XX a. baigėsi,  XXI a. prasidėjo ir man norėjosi tai įamžinti fotografuojant pramonę ir kaimą. Aš norėjau parodyti Lietuvos ląstelės pjūvį. Kaip žmonės gyvena kažkokiam regione ir su jais pabendrauti, ir juos parodyti kitiems. Ar nykstantis ar ne – štai šiandieninė situacija. Dar jaučiau kažkokį nepasitenkinimą, kad mes (fotografai aut.past) ne viską parodom. Tai man pasirodė, kad reikia ir kitaip parodyti kaimą, ir jo socialiai nepalūžusį žmogų. Tą, kuris valstietis mūsų visuomenėje, kuris per visus amžius buvo karys, ginklų nešėjas, arklių šėrikas ir jojikas. Tą drūtą žmogų, ant kurio per visus amžius Lietuva laikėsi. Man norėjosi parodyti dar ne visai sulaužytą žmogų, apskurusį, bet neprasigėrusį ir ne tokį palūžusį.

Kodėl būtent Gurbšilis?

Ten aš galiu prieiti. Žmonės dabar bijosi, kad neapiplėštų, nenužudytų. Jei eisi ir belsiesi pas žmones,  tai tikriausiai nei vienas net neįsileistų. Nepakalbėsi… O ten mano sesuo gyvena, už  keliasdešimties kilometrų mano motina buvo gimus, tėvai dar už dešimt. Tai mano gimtos vietos. Vis tiek ten yra mano magnetai, syvai eina iš ten.

Tai nėra vienintelis jūsų nuotraukų ciklas apie lietuviškus kaimus, buvo ir  „Nykstantis Skarulių kaimas“ (1988 m.)

Nykstantis Skarulių kaimas irgi yra sąjūdžio dalykas. Mūsų chebra labai mėgo mitingus fotografuoti. Tokie it povai vaikščiojo pasipūtę, aparatus pasikabinę. Tai buvo mano protestas. Kas čia per šūdas… Perskaičiau,  kad naikinamas kaimas ir ten nuvažiavau. Griovė jį, ardė, dar likus bažnyčia buvo. Žmonės nešė daiktus, griuvo namai, buldozeriai, šuliniai stovėjo, žolės augo. Kaimas buvo labai arti nuo azoto gamyklos, štai tokioj erdvėje viskas vyko. Aš fotografavau ir nusprendžiau padaryti parodėlę. Nepasakyčiau, kad serija labai man gera, bet ką dabar. Gavau tada už ją dar vieno teršėjo, Alytaus medvinės kombinato, diplomą ir premiją. Nežinau kodėl, gal nebuvo kam kitam duoti premijos. Aplinkos temos man patinka. Kaip ir  Magnitka, man tai irgi yra tokia mano „dvasinė ekologija“

Apie kūrybą, fotožurnalistiką bei svajones

Kokie fotografai darė įtaką jūsų kūrybai?

Rusų reportažinės fotografijos mokykla: D. Baltermansas, A. Rodčenka, nors jis ir buvo labiau simbolistas, A. Šaichetas ir kiti. Paskui Dorotėja Lange,  didžiąją depresiją fotografavusi. Gurbšilio ciklo idėja ir Dorotėjos kūryba man siejosi, net norėjau savo seriją daryti panašią, bet ne tokią „nudusintą“ kaip Vikšraičio. Jis labai gerai daro su ironija, su tokiu aštrumu, tačiau dabar jis iškilo todėl, kad maitina vakarietišką publiką tokia egzotika, kokios pas juos nėra. Na, bet tai yra irgi prekė. Fotografuodamas  Gurbšilį, aš, kaip pasakotojas, stengiausi atkreipti dėmesį į tai, kad yra ne tik socialinis dugnas, kuris sudaro vos 5- 10 procentų visuomenės. Yra stoiška,  nedeklaratyvi, nesensacinga, bet kantri  lietuvių tauta, kuri  ant savo pečių dar daug  gali pakelti.

Man dar Sutkus patinka. Jis tokį gilų, nepaviršutinišką žmogų fotografuoja. Pas jį, matyt, viduje irgi kažkas pjaunasi, kad jis suranda herojų su tokiomis dvasinėmis įtampomis, su dideliu vidiniu dramatizmu. Dar britas Don Mccullin. Jaunystėje šis spaudos fotografas, kuris Vietnamą ir kitus konfliktus fotografavo, buvo beatodairiškas, drąsus, objektyvus pasakotojas. Man regis ir dėl jo fotografijų JAV septintajame dešimtmetyje kilo antikarinės demonstracijos. Jaunas mėgau jį, dar ir dabar turiu jo knygą. Iš dabartinės kartos džiaugiuosi matydamas Anthony Suau, Sergejaus Maksimišino  ir kitų darbus.

Kaip manote vertinate apie dabartinę Lietuvos fotožurnalistiką?

Lietuvišką fotožurnalizmą matau techniškai gražiai padarytą, tačiau pasigendu jų asmeninės nepriklausomybės ir pykčio. Man patinka, kaip jie padaro tokius dalykus. Gal aš net nepajėgčiau dabar taip padaryti, bet tam, kad būtum metraštininku, dar reikia būti ir filosofu, pasakotoju. Ne visada reikia sutikti su tuo, ką dabar šneka politikai, daugiau protestuoti. Fotografai turėtų būti didesni mąstytojai, bet ką jie dabar daro yra tikrai gražu. Beveik pusę savo, kaip žurnalisto ir fotografo biografijos, tarnavau komunistinėje sistemoje. Dar ir dabar vakaruose juokais prisistatau kaip „soviet trained journalist“, nors jau turiu nemenką ir vakarietišką patirtį. Pavyzdžiui,  per 1991 m. įvykius nufotografavau ir tai kaip darbininkai viršuje virino pastolius būsimame Seimo  viešbutyje, o apačioje žmonės mitingavo. Ir tokį požiūrį padariau, kadangi tai irgi buvo tikrovė.

Norėtųsi, kad žurnalistas būtų visuomenės sąžinė. Tačiau žurnalistas, fotografas irgi yra parišti už pavadėlio, ir man visada  smagu, kad jis,  kaip neklaužada šuniukas, kartais aploja ir savo šeimininkus. Prieš keletą metų, man regis, vyko unikalus reiškinys žiniasklaidoje ,,Glasnost”, ,,Perestroika” prie Gorbačiovo. Tuomet man buvo smagu dirbti. Tai buvo toks trumpas laikotarpis, kuomet  žiniasklaida ištrūko iš  komunistų partijos glėbio, o savininkai oligarchai jos dar neprivatizavo, neprigriebė. Leidinių tiražai kilo. Žurnalistų reitingas buvo aukštesnis, nors ir tada buvome politikuojančių įkaitais ir marionetėmis. Ta spaudos laisvė neilgai truko ir buvo savotiškas unikalus reiškinys, kurio dar neišnagrinėjo teoretikai. Dabar  žiniasklaida  priklauso savininkų grupuotėms ir tarnaujančiam fotografui tenka su tuo taikstytis, vykdyti užsakymus. Tačiau pasaulis dėl to negriūva. Žalgirio mūšį Petras Duisburbietis vienaip aprašinėjo, o tada labai reikėjo ir kito metraštininko, kokio nors Petro Karužos (Vytauto vėliavos nešėjo), kad jis aprašytų tą patį įvykį tik kitaip. Tai turėtų daryti ir  šiandieniniai fotografai, jei ne į laikraščio ar žurnalo  puslapius, tai bent jau į savo archyvą…

Ar turite su fotografija susijusių svajonių?

Neįvykdyta mano svajonė – nufotografuoti išdžiuvusią Aralo jūrą, laivus ant jos dugno. Dabar ten anglai (mačiau per televiziją) važinėja su motociklais ir fotografuoja. Važiavau baigęs mokslus per tuos kraštus su draugais ,,zuikiu” iki Taškento. Įsėdę į krovininį traukinį per Karakumus pervažiavom. Nors vežiausi ten savo mylimą kamerą  Kiev 6s ir fotografavau, bet kažko gero ten nepadariau, nes traukinys  nesustojo…

Dėkojame  už pokalbį

Tomas Lukšys, Edvardas Ruzgas

Fotografija – vaizdų išsaugojimo technologija, naudojant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžių φως phos („šviesa“) bei γραφις graphis („teptukas“), kurie kartu reiškia piešimas šviesa. Šis terminas anglų ir vokiečių kalboje pradėtas vartoti 1839 m. vasarį.