AFD pradedama straipsnių ciklą apie Lietuvos fotografus, norėtų jums pristatyti Valentiną Juraitį.
Šis fotomenininkas – savitas ir kartu tipiškas pereinamojo laikmečio autorius, talpinantis viename asmenyje keletą vaidmenų.
V. Juraitis gimė 1955 m. Marijampolės rajone Netičkampyje. Vėliau persikelė gyventi į Marijampolę. Žurnalisto specialybę įgijo Vilniaus universitete, nuo 1985 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
V. Juraitis aktyviai fotografavo nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, jo nuotraukos spausdintos užsienio spaudos leidiniuose ,,Times”,,Paris Match”, ,,Ogoniok”,,Liberation”,,Geo” ir kt..
2009 m. išleistas jo autorinis fotoalbumas “Plikomis akimis”.
Valentinas mums prisistatė kaip ,,Vyzdys foto/ video” leidėjas, redaktorius, svarbių ir nesvarbių dalykų fotografuotojas.
Su juo kalbėjomės apie kūrybą, leidybą, fotožurnalistiką, nepriklausomybę ir, žinoma, fotografiją.
1971 metais pradėjote kurti fotografijų ciklą “Marijampolės miesto vaizdai ir kronika. Kada pradėjote fotografuoti?
Fotografuoti pradėjau penktoje klasėje. Tuo laikmačiu gana tradiciškas, banalus kelias. Pasiėmiau brolio ,,smeną” ir gana prastai fotografavau. Nuo devintos klasės lankiau pionierių ir moksleivių fotobūrelį, įsikūrusį Miesto sode, unikalios architektūros, buvusiuose kunigų emeritų (pensininkų) rūmuose. Būrelis jau tapo mano “profesiniu orientavimu” fotografijos link. Užsidegiau būti fotografu, fotomenininku, žurnalistu. Nuo 1972 metų lankiau ,,Sūduvos” fotoklubą. Lietuvos fotomenininkų draugija dar žengė tik pirmuosius žingsnius, ir pati fotografija, kaip saviraiškos forma, dar tik siekė vietos po saule, siekė lygiaverčiai atsistoti šalia kitų vizualiųjų menų – dailės, kino.
Į klubą susirinkdavo šviesesni miesto žmonės Ten vyko parodos, bendravau su vyresniais fotografais. Kasmetinės parodos būdavo, jose dalyvaudavau, fotografavau joms miestą. Žinote, vaizdai, pašešupys, turgus, Macijausko įžvelgimai, kitų viešumoje besireiškiančių fotografų veikla…. Fotoklube domėjomės ir prieškario fotografų, žuvusių per karą darbais. Buvo gerų meistrų, portetininkų, įvykio fotografų. M.Buhalteris, J.Vindsbergas, S.Rūškys, J.Miežlaiškis. Iš visų jų mokėmės. Tapęs leidėju pernai išleidau fotoalbumą ,,Senoji Marijampolė iki 1940 m., kur talpinau geriausių to meto autorių darbus.
Studijų metai
Studijuodamas sukūrėte nuotraukų seriją „Vilniaus universiteto studentų bendrabučio gyventojai”. Koks tai buvo kūrybos laikotarpis?
Studijavau informaciją ir bibliotekininkystę, nes, kaip ir dauguma jaunikaičių, vidutiniškai mokiausi mokykloje. Klasėje, pagal vidurkį, buvau gal koks dešimtas. Kai kurių dalykų pažymiai nebuvo labai geri. Pasiėmęs savo publikacijas rajoniniame laikraštyje atvykau stoti į žurnalistiką. Ten man pasakė, kad būsiu užgožtas mergaičių, bet pažadėjo perkelti į žurnalistikos antrą kursą, jei dalyvausiu laikraščių veikloje ir rengsiu parodas. Taip ir kabinausi. Siekiant pereiti į kitą žurnalistikos specialybę vienas dėstytojas kursinio vadovas, patarinėjo: neskubėk moksluose apie knygą daug ko sužinosi, bent jau informacinį masyvą , archyvą tvarkyti, susirinkti medžiagą straipsniui.
Bet žurnalistika atrodė prestižiškesnė specialybė. Dabar iš laiko perspektyvos vertindamas taip negalėčiau pasakyti. Žurnalistui svarbu nors vieną dalyką gerai išmanyti: ar kalbą, ar fotografiją, ar kitą amatą.
Šešias parodėles surengiau. senuosiuose VU rūmuose. Mano dėstytojas V.Juodakis sakė: “Fotografuok ką geriausiai pažįsti ir kadruok fotoaparatu.” Taip stengiausi ir daryti. Čiurlionio gatvėje esančiame bendrabutyje gyvenome labai gražiai: pusantrų metų dešimt žmonių viename kambaryje, kur dar kokie du ir ,,zuikiaudavo”. Buvo labai gerai, kaip kareivinėse. Vienas parėjęs apie mergas šneka, kitas – apie šnapsą. Visi iš vieno puodo srėbėme makaronus. Pirmieji įspūdžiai mums, kaip šuniukams iš provincijos atvažiavusiems.
Magnitka
Viena iš geriausiai žinomų jūsų serijų – „Magnitkos metalurgai“. Kodėl ėmėtės šios temos?
Būdamas jaunas dalyvavau komjaunimo delegacijoje kaip laikraščio ,,Komjaunimo tiesa”(nuo 1991 m. laikraštis vadinasi ,,Lietuvos rytas”) korespondentas. Už dyką nuvežė ir leido truputėlį pafofografuot. Pajutau, kad mane žavi ši medžiaga. Mačiau čia daug poetinių metaforų, todėl ir nusprendžiau grįžti padirbėti per savo asmenines atostogas.
Po metų, mano kolega ilgametis ,,komtiesos” fotokorespondentas Antanas Vasinauskas ( žinomo agronomo P.Vasinausko sūnėnas), kurio laboratorjoje glausdavausi, spausdindavau nuotraukas, pasakė: “Važiuok Valiau, duosiu tau pinigų kiek reikės” ir iš seifo ištraukė ir paskolino 60 rublių. Pasiėmiau rekomendaciją, atskridęs apsistojau gamyklos viešbutyje ir pradėjau fotografuoti.
Kas ten labiausiai patraukė jūsų dėmesį?
Nuvažiavęs pamačiau egzotišką poetinę terpę, tartum Dantės pragarą ir dangų. Ten yra Uralo upė, kuri skiria Europą nuo Azijos, tačiau kontinentų skyrimosi nėra. Man patiko, kad žmonės, galima sakyti, aukojosi dėl kitų dirbdami sunkų, kenksmingą sveikatai alinantį darbą.
Dabar lietuviams galima į vakarus šlavėjais dirbti nuvažiuot ar čia “pasimuilint”, o ten pasirinkimo didelio nebuvo ir dabar nėra. Arba išvažiuoji toli nuo tėvų namų, arba lieki gamykloje dirbt. O šiaip įspūdį darė didžiuliai masteliai, žmogus, užterštumas. Aš ir Lietuvoje, galima sakyti, prie industrijos buvau. Išaugęs kolūkio dirbtuvėse, matydavau kaip kalviai dirba, trykšta metalai.
Fotografuodamas norėjau griebtis kažko “bresoninio”, kažko iš Sebastiao Salgado. Toks buvo mano kultūrinis pasiruošimas. Ne žurnalistiniu stiliumi stengiausi “varyt”, nes manęs jokios komandiruotės užduotys nespaudė, neįpareigojo. Tai buvo mano projektas, kaip dabar sakoma, fotografavau sau.
Nuotraukų serijoje apie Magnitogorską, sukurtoje po 25 metų, matomas visai kitoks požiūris. Kodėl?
Fotografuojant pirmąjį ciklą sargybiniai man buvo paskirti, tačiau paskui jiems nusibodo paskui mane sekioti. ,,Tegul eina šitas durnius, tegul fotografuoja jis čia ką nori. Svarbu, kad neužsimuštų, ar nepalįstų po traukiniu.” Į tai žiūrėdavo pro pirštus, aplaidumo pakakdavo. Dabar, šalių ir žmonių padėtis pasikeitė. Jau du kartus fotografavau Magnitką būdamas užsienietis iš NATO šalies. Žmonių santykiai pasikeitė. Ir Lietuvoje, ir Rusijoje kapitalizmas. Metalurgijos gamykla privati ir tik jų valia leisti ar neleist fotografuoti. Ar nori reklamos,viešumo,ar ne.Viešumas taip pat stiprina gaminio prekinį ženklą – didina pardavimus. Ir viešųjų ryšių kokteilio pilstytojai tai puikiai supranta. Dabar visada lydi bent keli žmonės. Vienas iš viešųjų ryšių, kitas profsąjungos pirmininkas, kitas vos ne iš FSB ir taip toliau. Kai kokie penkių žmonių kūrybinė grupė eina kartu, visu su statybininkų šalmais, skiriamaisiais apsiaustais. Fotografuoti labai sunku. Praktiškai kaip eilinėje reklamos fotoklipo kūrime: dizaineris, užsakovas, stilistas, šalia dar kitas fotografas, kuris irgi maišo, lenda į kadrą… Fotografuojant Magnitką pirmą kartą, mano vidus virė, o dabar, atvažiuoju, išlipu iš blizgančios viešųjų ryšių mašinos su nauju fotoaparatu… O tada, kai man buvo dvidešimt penkeri, dar atvira dūšia buvo ir fotografavau tai, kas man patiko, intuityviai.
Dabar aš kitaip fotografuoju. Stengiuosi nuo aplinkos atsijungti, kiek pajėgiu. Uralas, Rusijos žmonės gamtos ir industrijos sankykiai – tai turtinga medžiaga fotografijai, apmąstymams apie žmogiškąsias vertybes, uždirbamos duonos vertę. Galima padaryti vertingą istoriją.
Nepriklausomybė
Dainuojančios revoliucijos metu sukūrėte ciklus “Sąjūdžio kronika”, “Sausio įvykių kronika”, “Sovietinės kariuomenės išvedimas”. Kokie tai buvo laikai fotožurnalistui?
Ar fotografas ar žurnalistas, mes tada jautėm kad esam piliečiai, kad kažkas keičiasi. Nežinojom kaip viskas vystysis toliau. Tuo laikotarpiu buvo daug fotografų. Jie turėjo vienokia ar kitokia praeitį. Įvykius fotografavau užsidegęs. Fotografavau kai Lukšį sužeidė. Visi fotografavom, darėm metraščius, vienas vienaip, kitas kitaip, vienas daugiau, kitas mažiau. Daug fotografavau per sausio įvykius. Kelias paras nemiegojau. Dirbau visoms agentūroms, kurioms galėjau. Turėjau talkininkų , kurie į Maskvą, vakarų spaudos atstovams mano juostas veždavo ar pats perduodavau per užsienines avialinijas. Daugeliui, kaip ir man, atrodė, kad viešumas gali daug padėti Lietuvos atsiskyrimui nuo SSSR bei išvengti skaudžių represijų.
Dabar mus, fotografus, pasikvietė valdžia į Seimą . Jie nori mūsų archyvus už dyką nusiskenuoti. Lėšų brangiems skeneriams suranda, o archyvavimo mokesčiui, kuris mokamas daugelyje pasaulio fotobankų nesurandama. Fotografų, kurie dirbo dideliuose laikraščiuose, laikraščių fotoaparatais ir jų apmokamu laiku, nuotraukos priklauso laikraščiams. Aš fotografavau viską naudodamas savo laiką ir medžiagas, todėl dabar turiu savo nuotraukas. Man, kaip leidėjui yra sunku gauti iš kitų fondų nuotraukų. Aš iš muziejų ir kitų įstaigų perku, o iš manęs prašo atiduoti. Nevadinkit manęs suvalkiečiu, bet tai yra socialinis neteisingumas. Vienas garsus dokumentinių filmų kūrėjas sako: “dar neatiduosiu medžiagos, nes aš dar kuriu filmus”. Ir aš kol kas neatiduosiu, nes ,prireikus, teks pačiam eiti ieškoti negatyvų.. Seimas taps kaip nauja fotoagentūra. Nepriklausomoje šalyje reikia ginti savo teises. Mes to nemokam daryti.
Tuo metu dirbote Paryžiuje įsikūrusiai fotoagentūrai Sipa Press.
Dar ir dabar bendradarbiauju su Sipa press. Fotografuoju kai būna užsakymų. Anksčiau, jei nebūdavo įvykių, darydavom bruožus (features), bet dabar jų nebefotografuoju. Viskas prasidėjo, kai mano fotografuotos Stalino paminklų nuotraukos dalyvavo World Press Photo. 1989 metais gavau leidimą išvažiuot į vakarus. Dar tik geležinei siena griūvant, pradėjo leisti tokius kaip aš: laikraščio žmogus, pozityvus, vedęs. Olandijoje buvau, nešiojau galerijoms ir redakcijoms savo nuotraukas. Stengiausi uždirbti pragyvenimui. Ten jie iškart mokėdavo grynais. Man, kaip homo sovieticui, tai buvo labai geri pinigai. Už Lenino paminklo išmontavimo nuotraukas gavau 500 dolerių, o už mano brangiausiai parduotą nuotrauką, man išrašė 1500 sąskaitą. Nesvarbu, kad didžiąją dalį honoraro, kaip procentus, ,,nusisegė” tarpinės spaudos agentūros, tačiau man buvo svarbu profesinis pripažinimas bei publikacijos leidiniuose. Dar apie honorarus. Pigiausiai vieno įvykio nuotraukas pardaviau laikraščiui už 0,70 Lt.O savo fotoparodas, kurių yra nemažas sąrašas, rengiau be materialinio atlygio. Bet tai dar maloniau, nes niekas negali nurodinėti, ką daryti ir kaip.
Apie fotografijų kainas, kurias perka muziejai, galerijos, taip pat galėčiau pakalbėti iš asmeninės patirties. Tai gana subtilus, nevienareikšmiškas, diskretiškas dalykas, jau vien darbus vertinant pagal laiką: nuo vintažinių iki šiandieninių atspaudų. Šia tema ruošiame publikaciją naujausiame ,,Vyzdyje”( www.vyzdys.com)
Kaip perduodavote negatyvus?
Negatyvus dažniausiai perduodavau per lėktuvų keleivius, skrendančius iš Vilniaus. Paryžiuje bei kituose miestuose agentūros turėjo kurjerius motociklininkus, kurie paimdavo juosteles, o aš perduodavau per oro linijas, per paprastus žmones, keleivius. Tai didelė rizika, nors apie terorizmą, sprogdinimus ir tuomet kalbų nebuvo, bet buvo kitkas. Nežinojai ant ko užšoksi. Pagaliau, kai išryškins juostas, ar pavogs autorines teises, ar ne.
Ar susidūrėte su panašiomis problemomis?
Nepasakyčiau, kad mane apgavo, bet man ir mažiau svarbu pinigai, labiau noras pasireikšt. Buvo visko. Vienas kolega, toks Emilianas iš Rumunijos, fotografavo karą, siuntė viską agentūrai, o vėliau laikraščiuose pamatė, kad prie jo nuotraukų parašyta prancūzo pavardė. Pakėlė „bangladešą“: „Jei visko nepataisysit, tai visus išaudysiu rumunišku kalašnikovu“, jaunuolis pagrasino. ….Kalbos pasiekė agentūros vadą. Pats vadas buvo žymus fotografas, ne klerkas koks. Jis sumokėjo tuos pinigus, už kuriuos Emilijanas prisipirko daug fotoaparatūros.
Lietuvos nepriklausomybę pavyko atkurti. Žmonės grįžo namo, revoliucija baigėsi. Ką fotožurnalistui veikti toliau?
Nesu fotožurnalistas, visą laiką laikraščiams nefotografuoju. Laikyčiau save freelanceriu, menininku ar istorijų pasakotoju. Būdavo, kad teikdavau nuotraukas laikraščiams, tačiau niekada nedirbau fotografu kuriam nors iš jų pastoviai. Nepriklausomybės atkūrimo metu dariau dokumentines serijas, nes maniau, kad tai reikšminga. Įvykiams Lietuvoje nurimus, daugelis mūsų gerų fotografų pasijuto nereikalingais. Dalis nuėjo dirbti į reklamą – baldus, drabužius, ,,kotletus” fotografuoti. Nebeliko įvykių, skandalų, kraujo, o ir gyvenimo bruožų nuotraukų nelabai kam reikėjo. Buvau pasirašęs kontraktą su viena Olandijos agentūra, gal metus dirbau, tačiau jie pamatė, kad nuotraukos apie taikų, neskandalingą gyvenimą Lietuvoje „neina“ ir kontraktą nutraukė. Dar dirbau vienai švedų agentūrai. Vėliau pradėjau gyvenimiškas akimirkas, kraštovaizdį, šalies įvaizdžio dalykus įvairiems leidiniams „daryti“, rengti personalines parodas.
Vyzdys
Prieš 17 metų pasirodė pirmasis žurnalo „Vyzdys foto/ video“ numeris. Nuo pat pradžių buvote jo redaktorius ir leidėjas. Kodėl nusprendėte užsiimti žurnalo leidyba 1994 –aisiais metais?
Iš pradžių galvojau, kad tam reikia didelių komandų, tačiau, darydamas savo parodą Olandijos galerijoje “Focus”, sužinojau, kad pati galerija nuo XX a. pradžios leido žurnalą. Tiek galeriją, tiek ir žurnalą rėmė savivaldybė. Žurnale dirbo keturi žmonės. Nustebau pamatęs tokį veiklos modelį ir grįžęs į Lietuvą pradėjau galvot, ar reikėtų čia kažką panašaus pabandyt padaryt, ar būtų poreikis. Taip ir prasidėjo.
Gali peikti , ar girti mūsų žurnalą, bet per tiek metų skaitytojui pateikėme būtiniausią žinių paketą apie fotografiją. Ir istoriją pamaigėme nuo L. Dagero iki O. Barnaco ir kitų. Ir Bresoną, Duano, ir lietuviškus menininkus įvairiais kampais panagrinėjome.
Būdamas žurnalo redaktoriumi neatsiejamai tampi kultūros politikos dalyviu. Rašydamas ar nerašydamas apie reiškinius, nuolat susiduri, su apologetizmu, kai vieni menininkai aukštinami,o kiti nepelnytai pamirštami. Savo kuklia veikla stengdavausi kurti balansą. Papasakoti skaitytojams apie aukštos prabos pasaulinio garso fotografijos kūrėjus ir apie pradedančius savo kelią fotomėgėjus. Man rūpi Lietuvos fotografijos steitis. Europos Sąjungos ir pasauliniame kontekste savo kultūriniais projektais mes turėtume vienytis su Baltijos šalių fotografais. Mus dar atsimena kaip ,,The Baltic states”. Taip būtų galima bandyti saugoti Pabaltijo bruožus. Tarptautiniai festivaliai irgi išskaido lietuvių autorių jėgas, unifikuoja, nes finansuojami iš jų fondų, vadovaujami jų pasamdytų kuratorių. O prizų steigėjai skatina pataikauti. Dar tas lietuvių nepilnavertiškumo kompleksas prie vakariečius-europiečius… Kita vertus, juk jie – vakariečiai jau išsigimę, neturi naujų idėjų, permala tą patį, semiasi idėjų iš rytų.. Turėtų būti stiprinami Lietuvos tematikos festivaliai, teminės parodos kaip, pavyzdžiui, ,,Žmogus ir žemė”. Sakykim taip , jei lietuvis, indų plovėjas Londone, nori išmokti kalbėti be akcento angliškai, tai fotografas – kaip tik turi tą akcentą, tarseną išsaugoti dar ryškesne tarme. Tai rodo lietuvių fotografė I. Šerpytytės Londone pavyzdys. Suprantate apie ką kalbu. Bet tai jau platesnės temos.
Prieš kelis metus „Vyzdys“ įgijo konkurentų. Ką manote apie jų darbą?
Konkurentas neblogai leidžia ir, gal, energijos kartais daugiau turi. Žurnalams dabar yra sunku. Nemanau, kad jie aplenkia mus tiražu ar kitais dalykais, dažniau leidžia tiktai.
Koks yra žurnalo „Vyzdys“ skaitytojas?
Manyčiau, kad rimčiau fotografija besidomintis žmogus nuo 16 iki 70 metų. Norėtųsi siauresnio segmento, tačiau tai yra gana sudėtinga tokioje mažoje šalyje. Todėl čia ir reikia leisti bendro pobūdžio žurnalą. Reikia teikti informacijos ir jauniems, ateinantiems žmonėms, kurios kartojimas, galbūt, seniems jau iki blogumo… Pačiam norėtųsi daugiau istorijos, patriotizmo, kuris taip dabar nuvertėjęs.Ypač skaudi emigracija Mūsų potencialūs skaitytojai išvažiuoja. Kiti prenumeruoja gyvendami užsienyje, Airijoje, Ispanijoje. Tik ar ilgam… Norisi rašyt ne tik apie fototechniką, kuri gana greit pasensta, bet idėti ir fotoistorijos, pristatyti visuomenės asmenybių. Tada jauti, kad lyg ir išliekamoji žurnalo vertė didėja.
Kaip manote, kokia spausdintų žurnalų ateitis apskritai?
Ateitis nėra labai lengva, faktiškai, jeigu krizė tęsis ilgiau, tai nemažai žurnalų kris. Mano draugas gyvena Amerikoje. Jis buvo atleistas iš laikraščio kartu su dviem šimtais žurnalistų. Dabar spaudos pristatymo kainos didelės, popierius brangus, o eina viskas per internetines erdves. Į meno pusę linkę vizualinių menų žurnalai turėtų išlikt, bet čia reikia labai pataikyti, kas reikalinga rinkai. Svarbi reklama, bet reikia ir jos balansą išsaugoti, kad iš žurnalo prekių katalogo nepadaryt. Čia reikia kaip kokteiliu barmenu būt. Redaktorius, kaip ir barmenas, turi gerą kokteilį daryt.
Gurbšilio žmonės
Gurbšilio žmonės – ciklas apie nykstantį Lietuvos kaimą. Kodėl pasirinkote tokią temą?
Gurbšilis nėra visiškai nykstantis, daugiau šiandieninę situaciją norėjau nufotografuoti. Atėjo amžių sankirta. XX a. baigėsi, XXI a. prasidėjo ir tai man norėjosi tai įamžinti fotografuojant pramonę ir kaimą. Aš norėjau parodyti Lietuvos ląstelės pjūvį. Kaip žmonės gyvena kažkokiam regione ir su jais pabendraut ir juos parodyti kitiems. Ar nykstantis ar ne, štai šiandieninė situacija. Dar jaučiau kažkokį nepasitenkinimą, kad mes (fotografai aut.past) neviską parodom. Tai man pasirodė, kad reikia ir kitaip parodyti kaimą, ir jo socialiai nepalūžusi žmogų. Tą, kuris mūsų visuomenėj valstietis. Kuris per visus amžius buvo karys, ginklų nešėjas, arklių šėrikas ir jojikas. Tą drūtą žmogų, ant kurio per visus amžius Lietuva laikėsi. Man norėjosi parodyti dar ne visai sulaužytą žmogų, apskurusį, bet neprasigėrusį ir ne tokį palūžusį.
Kodėl būtent Gurbšilis?
Ten aš galiu prieiti. Žmonės dabar bijosi, kad neapiplėštų, nenužudytų. Jei eiti ir belsiesi pas žmones, tai, turbūt, nei vienas neitų neįsileistų. Nepakalbėsi… O ten mano sesuo gyvena, už keliasdešimties kilometrų mano motina buvo gimus, tėvai dar už dešimt. Tai mano gimtos vietos. Vis tiek ten yra mano magnetai, syvai eina iš ten.
Tai nėra vienintelis jūsų nuotraukų ciklas apie lietuviškus kaimus, buvo ir „Nykstantis Skarulių kaimas“ (1988 m.)
Nykstantis Skarulių kaimas irgi yra sąjūdžio dalykas. Mūsų chebra labai mėgo mitingus fotografuoti. Tokie it povai vaikščiojo pasipūtę, aparatus pasikabinę. Tai buvo mano protestas. Kas čia per šūdas… Perskaičiau, kad naikinamas kaimas ir ten nuvažiavau. Griovė jį, ardė, dar likus bažnyčia buvo. Žmonės nešė daiktus, griuvo namai, buldozeriai, šuliniai stovėjo, žolės augo. Kaimas buvo labai arti nuo azoto gamyklos, štai tokioj erdvėje viskas vyko. Aš fotografavau ir nusprendžiau padaryti parodėlę. Nepasakyčiau, kad serija labai man gera, bet ką dabar. Gavau tada už ją dar vieno teršėjo, Alytaus medvinės kombinato diplomą ir premiją. Nežinau kodėl, gal nebuvo kam kitam duoti premijos. Aplinkos temos man patinka. Kaip ir Magnitka, man tai irgi yra tokia mano „dvasinė ekologija“
Apie kūrybą, fotožurnalistiką bei svajones
Kokie fotografai darė įtaką jūsų kūrybai?
Rusų reportažinės fotografijos mokykla: D. Baltermansas, A. Rodčenka, nors jis ir buvo labiau simbolistas, A. Šaichetas ir kiti. Paskui Dorotėja Lange, didžiąją depresiją fotografavusi. Gurbšilio ciklo idėja ir Dorotėjos kūryba man siejosi, net norėjau savo seriją daryti panašią, bet ne tokią „nudusintą“ kaip Vikšraičio. Jis labai gerai daro su ironija, su tokiu aštrumu, tačiau dabar jis iškilo todėl, kad maitina vakarietišką publiką tokia egzotika, kokios pas juos nėra. Na, bet tai yra irgi prekė. Fotografuodamas Gurbšilį, kaip pasakotojas stengiausi atkreipti dėmesį, kad yra ne tik socialinis dugnas, kuris sudaro tik 5- 10 procentų visuomenės. Yra stoiška, nedeklaratyvi, nesensacinga, bet kantri lietuvių tauta, kuri ant savo pečių daug dar gali pakelti.
Man dar Sutkus patinka. Jis tokį gilų, nepaviršutinišką žmogų fotografuoja. Pas jį matyt, viduje irgi kažkas pjaunasi, kad jis suranda herojų su tokiomis dvasinėmis įtampomis, su dideliu vidiniu dramatizmu. Dar britas Don Mccullin. Jaunystėje šis spaudos fotografas, kuris Vietnamą ir kitus konfliktus fotografavo, buvo beatodairiškas, drąsus, objektyvus pasakotojas. Man regis ir dėl jo fotografijų JAV septintajame dešimtmetyje kilo antikarinės demonstracijos. Jaunas mėgau jį , dar ir dabar turiu jo knygą. Iš dabartinės kartos džiaugiuosi matydamas Anthony Suau, Sergejaus Maksimišino ir kitų darbus.
Kaip manote vertinate apie dabartinę Lietuvos fotožurnalistiką?
Lietuvišką fotožurnalizmą matau techniškai gražiai padarytą, tačiau pasigendu jų asmeninės nepriklausomybės ir pykčio. Man patinka, kaip jie padaro tokius dalykus. Gal aš net nepajėgčiau dabar taip padaryti, bet kad būti metraštininku, dar reikia būti ir filosofu, pasakotoju. Ne visada reikia sutikti su tuo, ką dabar šneka politikai, daugiau protestuoti. Fotografai turėtų būti didesni mąstytojai, bet ką jie dabar daro yra tikrai gražu. Beveik pusę savo kaip žurnalisto, fotografo biografijos tarnavau komunistinėje sistemoje, dar dabar vakaruose juokais prisistatau kaip „soviet trained journalist“, nors jau turiu nemenką ir vakarietišką patirtį. Pavyzdžiui, per 1991 m. įvykius nufotografavau ir tai kaip darbininkai viršuje virino pastolius būsimame Seimo viešbutyje, o apačioje žmonės mitingavo. Ir tokį požiūrį padariau, kadangi tai irgi buvo tikrovė.
Norėtųsi, kad žurnalistas būtų visuomenės sąžinė. Bet žurnalistas, fotografas irgi yra parištas už pavadėlio, ir man visada smagu, kad jis, kaip neklaužada šuniukas, kartais aploja ir savo šeimininkus. Prieš keletą metų, man regis, buvo unikalus reiškinys žiniasklaidoje ,,Glasnost”. ,,Perestroika” prie Gorbačiovo. Tuomet man buvo smagu dirbti.. Buvo toks trumpas laikotarpis, kai žiniasklaida ištrūko iš komunistų partijos glėbio, o savininkai oligarchai jos dar neprivatizavo, neprigriebė. Leidinių tiražai kilo. Žurnalistų reitingas buvo aukštesnis, nors ir tada buvome politikuojančių įkaitais ir marionetėmis. Ta spaudos laisvė neilgai truko ir buvo savotiškas unikalus reiškinys, kurio dar neišnagrinėjo teoretikai. Dabar žiniasklaida priklauso savininkų grupuotėms ir tarnaujančiam fotografui tenka su tuo taikstytis, vykdyti užsakymus. Bet dėl to pasaulis negriūva. Svarbu, kad, kaip Žalgirio mūšy Petras Duisburbietis vienaip aprašinėjo, o tada kaip reikėjo ir kito metraštininko, kokio nors Petro Karužos (Vytauto vėliavos nešėjo), kad jis aprašytų kitaip tą patį įvykį. Tai turėtų daryti ir šiandieniniai fotografai, jei ne į laikraščio ar žurnalo puslapius, tai į savo archyvą…
Ar turite su fotografija susijusių svajonių?
Neįvykdyta mano svajonė, yra nufotografuoti išdžiuvusią Aralo jūrą, laivus ant jos dugno. Dabar ten anglai (mačiau per televiziją) važinėja su motociklais ir fotografuoja. Važiavau per tuos kraštus su draugais baigęs mokslus, ,,zuikiu” iki Taškento. Įsėdę į krovininį traukinį per Karakumus pervažiavom. Nors vežiausi ten savo mylimą kamerą Kiev 6s ir fotografavau, bet kažko gero ten nepadariau, nes traukinys nesustojo…
Dėkojame už pokalbį
Tomas Lukšys, Edvardas Ruzgas
Paspauskite norėdami perskaityti šio žurnalo numerio apžvalgą