Riedlenčių fotografija

Riedlenčių sportą turbūt galima būtų laikyti dar viena XX amžiaus antrosios pusės veržlumo, laisvės, taisyklių laužymo, kūrybiškumo ir, galbūt, net  švelnios beprotybės apraiška, neprarandančia savo žavesio bei populiarumo ir mūsų amžiuje.  Kildinamas iš banglenčių, padėjęs susiformuoti snieglenčių bei BMX dviračių sportui jis neabejotinai užima garbingą vietą tarp šiuolaikinių ekstremalių sporto šakų. Organizuojamos įvairaus lygio riedlenčių varžybos, leidžiami specializuoti žurnalai, o sporto legendos (pvz. Tony Hawk) yra žinomi ir daugeliui riedlenčių rankose nelaikiusių žmonių. Riedlenčių fotografija , kaip ir pats sportas,  yra gana nauja, pakankamai sudėtinga ir ganėtinai brangi fotografijos šaka. Fotaparatūra dūžta, o fotografuojamos situacijos dažnai reikalauja papildomo apšvietimo. Profesionalų nuotraukoms, kaip ir sportininkų meistriškumui yra keliami tikrai aukšti reikalavimai;  kiekvienas  atliekamas triukas turi ne tik pavadinimą, bet ir tam tikrą judesių seką, pagal kurią vertinama jo atlikimo kokybė, o nuotraukose tai turi būti kuo informatyviau perteikta nepamirštant ir pačio kadro estetiškumo. Šių lemiamų akimirkų fiksavimu ir yra paremta profesionalioji riedlenčių fotografija. Tekste mėginsiu trumpai pristatyti riedlenčių sporto fotografavimo pagrindus bei savo atliktus bandymus, kurie, tikiuosi bus naudingi norintiems užsiimti tiek riedlenčių, tiek ir kitų miesto ekstremalių sporto šakų fotografija. Tekstas suskirstytas į keturias dalis atitinkančias svarbiausius kūrybinius, dokumentinius bei techninius šios fotografijos aspektus.

Kompozicija. Sukomponuoti fotografiją reiškia ją sutvarkyti, sudėlioti jos grafinius kadro elementus į darnią sistemą. Šiuo atžvilgiu fotografijai keliami tokie patys reikalavimai kaip ir kitiems vaizduojamiesiems menams. Kompoziciją sudaro visų techninių bei idėjinių sprendimų visuma, į kurią įeina objektų išdėstymas, linija, figūra, tekstūra, mastelis, perspektyva, ryškumo gylis, spalva, kontrastas ir pusiausvyra. Išmanant kadro komponavimo priemones, labai svarbu mokėti jas taikyti bei atsirinkti tinkamiausias konkrečiam fotografuojamam siužetui.  Kompozicijos taisyklės yra bendros visoms fotografijos šakoms, tačiau vien tik jų  taikymas ne visada  nulemia gaunamų nuotraukų sėkmę.  Ekstremalaus riedlenčių sporto fotografija  yra  priskiriama fotožurnalistikai, kurioje ypač svarbus nuotraukose perteikiamos informacijos kiekis. Dėl šios priežasties gražios, gerai sukomponuotos bet neinformatyvios dangaus fone skrendančio sportininko nuotraukos dažnai nėra vertinamos nei leidėjų, nei profesionalių fotografų. Ekstremalaus riedlenčių sporto fotografijos kadras turi mums kuo daugiau papasakoti apie triuką atliekantį sportininką, patį triuką bei jo atlikimo vietą. Todėl prieš fotografavimą pirmiausia vertėtų nustatyti, į kurią pusę bus pasisukęs riedlentininkas  atlikdamas triuką – juk nesinori galutiniame vaizde matyti vien sportininko užpakalį. Suradus  tinkamą fotografavimo kryptį, reiktų ieškoti tokio fotografavimo taško, kuris leistų žiūrovui nesunkiai suprasti visą įvykių seką: iš kurios pusės sportininkas atvažiavo, ar šuoliui pasinaudojo tramplinu, ar šoko iš lygios vietos; ar triukas daromas tiesiog ore, ar ant kažkokios detalės, kliūties; kur riedlentinkas nusileis ir į kurią pusę pasuks. Galima išskirti tris pagrindinius veiksmo aspektus: pakilimas, atliekamas triukas, nusileidimas. Visa tai turėtų matytis vienoje nuotraukoje, išskyrus atvejus, kai specialiai siekiama kitokio tikslo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nuotrauka kairėje (2): Fotografuota šešėlyje, dėl to naudoti 2 papildomos šviesos šaltiniai. Piešianti šviesa dešinėje pusėje – taip išskiriant riedlentininką iš aplinkos, ir užpildanti šviesa kairėje – suteikia detalumo šešėliuose. Naudotas plačiakampis „fisheye“ objektyvas norint optiškai padidinti sportininko aukštį virš žemės. Triukas pagautas riedlentininkui pasisukus 90 laipsnių kampu, taip parodant, kad jis šokdamas apsisuko 180, o besisukanti riedlentė ore, žiūrovui leidžia suprasti, kad Artūras ne tiesiog nušoko žemyn, bet dar ir apsuko riedlentę ratu. (triukas Nollie BS flip, Artūras Jendovickis- remėjai Cliche skateboards, Tensor trucks, Xclub skateshop)

Nuotrauka dešinėje (3): Fotografuota šešėlyje, tačiau šviesios, giedros dienos metu. Siekiant, kad dangus būtų neišdegęs naudotos 2 galingos studijinės blykstės sustatytos viena priešais kitą (riedlentininkui iš kairės ir iš dešinės) taip sukuriant “sumuštinio” tipo apšvietimą, kai tolygiai apšviesti šonai, o per vidurį lieka šešėlio linija. Tai geriausiai pastebima ant riedlentininko rankos. Pasirinktas žemas rakursas su plačiakampiu objektyvu siekiant optiškai padidinti turėklo aukštį. (Triukas FS Boardslide, riedlentininkas: Lukas Garbačiauskas)

Laikas. Norint sužinoti, kokį triuką atliks sportininkas, galima prieš tai su juo/ja pasikalbėti arba stebėti pirmuosius bandymus (sudėtingi triukai nėra dažnai sėkmingai atliekami iš pirmo karto). Žinant, kas bus atliekama bei tinkamai  sukomponavus kadrą, ypač svarbu nustatyti  lemiamą triuko akimirką. Henri Cartier-Bresson yra pasakęs: „Bet kuriame judesyje yra viena akimirka, kai judantys elementai sudaro pusiausvyrą. Fotografija turi nustverti šią akimirką ir sustingdyti jos pusiausvyrą.“[1] Ekstremalaus sporto fotografijoje, ta akimirka yra atliekamo triuko dalis, kurią užfiksavus  vienu kadru galima aiškiai ir suprantamai parodyti triuko esmę, unikalų jį atliekančio sportininko stilių bei galimybę numatyti ar triukas buvo sėkmingas. Be to, svarbu apsispręsti ar fotografuojant norima statiškai įšaldyti veiksmą, ar siekiama dinamiškos kompozicijos. Pastaruoju atveju fotografuojant ilga ekspozicija, norint neprarasti atliekamo triuko informatyvumo, dažnai naudojama blykstė užfiksuojanti judesį reikiamu momentu. Fotografavimas kelių kadrų per sekundę režimu nelabai padeda, nes fotografuojamus siužetus dažnai tenka papildomai apšviesti blykstėmis, kurios nespėja pakankamai greitai pasikrauti. Be to, fotografuojant serijomis, neretai lemiamas momentas nėra užfiksuojamas, o gaunami kadrai prieš ir po jo. Greitas fotografavimas daugiausiai naudojamas fiksuojant triukų kombinacijas, kurių neįmanoma nufotografuoti vienu kadru.

Nuotrauka viršuje (4): Fotografuota saulei pradėjus leistis. Panaudoti 2 šviesos šaltiniai- piešianti šviesa kairėje pusėje ir modeliuojanti šviesa už sportininko iš dešinės. Fotografuota iš apačios su plačiakampiu objektyvu siekiant optiškai padidinti objektų mastelį. Šis „burbulas“ nuo kurio riedlentininkas šoko yra vos 30-40cm aukščio. Triukas pagautas aukščiausiame taške, kai ranka pilnai suėmusi riedlentę. (triukas Method, Dima Fiodorov)

Nuotraukų seka (5): Fotografuota prieblandoje skaitmeniniu fotoaparatu, bet pasirinktas aukštesnis jautrumas (tik sumažinus blykstės galingumą ji suspėjo užsikrauti fotografuojant sparčiu režimu). Fotografuotas triukas “360″ Kai ridelentininkas apsisuka pilnai ratu. Tokį triuką užfiksuoti vienu kadru itin sunku, nes dažniausiai tai atrodo tiesiog kaip pašokimas, arba kaip 180 (apsisukimas pusę rato). Riedlentininkas: Mindaugas

Apšvietimas. Fotografuojant ekstremalų riedlenčių sportą yra gana sunku prisitaikyti prie saulės šviesos krypties, todėl fotografai  dažnai naudoja papildomus šviesos šaltinius riedlentininkams tinkamai apšviesti. Ant fotoaparatų pritvirtintos blykstės pasirenkamos retai,  nes jos išlygina fotografuojamo siužeto šešėlius bei panaikina optinio vaizdo gylio efektą. Tokias blykstes geriau naudoti įtvirtintas trikojuose, pastatytuose šiek tiek atokiau nuo fotoaparato. Per atstumą blykstės gali būti valdomos specialių kabelių bei infraraudonųjų spindulių ar radijo bangomis veikiančių nuotolinių fotopaleidiklių pagalba. Šie blyksčių paleidimo įrenginiai ne visada turi TTL ekspozicijos matavimo galimybę arba  klysta pastarąją matuodami, todėl visai nebūtina pirkti naujausios, brangiausios rinkoje esančios fotoįrangos. Pigesnės blykstės bei kokybiškas eksponometras su impulsinio šviesos srauto matavimo galimybe dažnai leis pasiekti tikrai ne prastesnių rezultatų.  Žinoma, skaitmeniniu fotoaparatu  galima eksperimentuoti ir be papildomo eksponometro, kadro ekspoziciją įvertinant vizualiai arba pagal histogramose pateikiamus duomenis. Tokiu būdu išsiaiškinę fotografavimo parametrus, galite juos pritaikyti pakartotinai fotografuodami siužetą ir juostiniu fotoaparatu.

Labai svarbu riedlenčių fotografijoje, kad blykstės impulsas būtų  kuo trumpesnis. Kadangi fotografuojame judantį objektą, rekomenduojama blyksnio trukmė neturėtų būti ilgesnė nei 1/1000s. Dažniausiai pilnu galingumu (1/1) nustatytų blyksčių blyksniai trunka ilgiau, todėl blykstės paprastai naudojamos mažesne galia. Taigi rinkantis blykstę riedlenčių fotografijai, tikrai verta  prieš tai pasidomėti jos impulsų trukmėmis. Galingumas taip pat labai svarbus, todėl fotografai sujungia kelias tokias pačias blykstes, taip gaudami stipresnį šviesos impulsą ir trumpesnį blyksnio laiką. Pvz., jeigu blykstė pilnu galingumu šviečia 1/500 sekundės, tai tokį patį galingumą galima gauti sudėjus 4 tokias pačias blykstes ir nustačius jas veikti ¼ galios. Tokiu būdu blykstelėjimo laikas pat taip sutrumpinamas keturis kartus, tai yra, iki 1/2000s.

Kai kurie fotografai naudoja didesnio galingumo studijines blykstes, tačiau tik nedaugelio gamintojų modeliai yra tinkami sporto fotografijai, nes studijinių blyksčių švietimo trukmė yra gerokai ilgesnė už 1/1000s. Tačiau specializuojantis judesio fotografijoje vertėtų apsvarstyti ir galingų, trumpo impulso studijinių blyksčių naudojimo galimybes, nes dėl stipresnių jų skleidžiamų šviesos impulsų, jas galima pastatyti toliau nuo fotografuojamo siužeto bei  su jomis galima naudoti daugiau įvairių šviesą formuojančių bei šviesos srautą nukreipiančių priedų.

Dar vienas svarbus aspektas renkantis blykstę yra jos pasikrovimo greitis bei papildomų jos maitinimo šaltinių panaudojimo galimybė. Visos blykstės, kurias man yra tekę naudoti, pasikrauna daug greičiau naudojant specialų išorinį akumuliatorių, nei kraunant paprastais AA tipo elementais. Tačiau įkrovos greitis svarbus tik fotografuojant serijiniu režimu nuo triuko pradžios iki pabaigos, tad šis aspektas aktualus ne kiekvienam fotografui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nuotrauka kairėje (6): Fotografuota vakare, naudotas ilgesnis išlaikymas siekiant perteikti šiek tiek detalumo aplinkoje, naudoti taip pat 2 šviesos šaltiniai. Piešianti šviesa kairėje, bei modeliuojanti šviesa dešinėje – norint atskirti sportininką nuo aplinkos. Taip pat pasirinktas plačiakampis objektyvas norint optiškai padidinti objekto, ant kurio daromas triukas aukštį. Bei pasirinktas rakursas parodantis, kad triukas atliekamas tik ant galinės riedlentės ašies, o priekinė ašis ore, pasukta šonu. (triukas: BS Smith, Dima Fiodorov)

Nuotrauka dešinėje (7): Fotografuota šešėlyje, panaudoti 2 papildomos šviesos šaltiniai sudėti vienas priešais kitą, taip sukuriant „sumuštinio“ tipo apšvietimą. Fotografuojant atvira diafragma ir taip apšvietus riedlentininką jis tiesiog „iššoka“ iš fono. Aplinka neutrali, pilka, tad pasirinkta paprasta centrinė kompozicija. Triukas sustabdytas akimirka kai riedlentininkas pasisukęs 90laipsnių (rodo, kad apsisuks 180), bei riedlentė besisukanti (rodo, kad triukas atliekamas apsukant riedlentę ore).  Triuką atliko Mindaugas Petravičius

Fotoaparatas. Renkantis fotoaparatą ekstremalaus riedlenčių sporto fotografijai labai svarbu atkreipti dėmesį  į skaitmeninio jutiklio ar fotojuostos dydį, serijinio fotografavimo, blykstės sinchronizacijos bei automatinio fokusavimo greičius.

Autofokusavimo greitis riedlenčių fotografijoje yra tiek pat svarbus kiek ir kitose fotožurnalistikos žanro šakose. Ne visada turime laiko bei galimybių sufokusuoti fotografuojamą objektą rankiniu būdu iš anksto.

Skaitmeninio jutiklio (sensoriaus) dydis yra svarbus dėl „crop“ faktoriaus, nes labai dažnai tenka fotografuoti riedlentininkus mažose erdvėse, kur būtinas plataus kampo, o kartais ir „fisheye“ tipo objektyvas. Naudojant nepilno kadro sensorių, matymo kampas žymiai sumažėja, be to, geros kokybės plataus matymo kampo objektyvų nepilno kadro fotoaparatams pasirinkimas nėra didelis.

Norintiems fotografuoti triukų kombinacijas serijomis, fotoaparato greitis turi būti ne mažesnis kaip 5 kadrai per sekundę. Lėtesni fotoaparatai, mano manymu, fotografuoja nepakankamai greitai, kad galima būtų atskirti riedlentės sukimosi kryptį, apsisukimų bei variacijų skaičių.

Blykstės sinchronizacijos greitis – viena pagrindinių priežasčių, nulemianti ekstremalaus riedlenčių sporto fotografų fotoaparato pasirinkimą. Nors dėl aukščiau įvardintų priežasčių labiau vertinu pilno kadro skaitmeninius fotoaparatus, dėl trumpesnio sinchronizacijos greičio kartais  verta rinktis  ir mažesnio jutiklio fotoaparatus. Pavyzdžiui, Canon eos 1D Mark 1 bei Nikon D70 gali sinchronizuotis su impulsiniu šviesos šaltiniu, kai fotoaparato užrakto veikimo trukmė ne trumpesnė nei 1/500s. Geresnes užrakto sinchronizacijos galimybes suteikia ir visi fotoaparatai, turintys centrinį užraktą. Trumpas sinchronizacijos greitis svarbiausias fotografuojant  saulėtą dieną, nes, net ir esant stipriam natūraliam apšvietimui, pagrindinį šviesos kiekį turi užtikrinti blykstė.  Kuo trumpesniu išlaikymu blykstė sinchronizuojasi, tuo mažiau įtakos siužeto apšvietimui turi saulės šviesa.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nuotrauka kairėje (8):  Industrinės šiukšlės man asocijuojasi su nuodingom atliekom, tad šiam kadrui pasirinktas cross-procesas, iškreipiantis natūralias spalvas. Riedlentininkas apšviestas 1 papildomos šviesos šaltiniu – tiesiog kitaip jo nesimatytų šešėlyje esančiame vamzdyje. Pasirinktas bendras planas, parodantis industrinę aplinką, o triukas pagautas aukščiausiame taške, kiek riedlentinikas gali pakilti važinėdamas tame vamzdyje (atkreipkite dėmesį, jog riedlentė jau yra pakilus aukščiau nei 90laipsniu kampu). (Dima Fiodorov)

Riedlenčių fotografija išties yra sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet man asmeniškai, tai pats įdomiausias fotografijos žanras, kuris negali greitai atsibosti. Patys sportininkai yra kūrybingos asmenybės, nuolat ieškančios naujų įdomesnių vietų kur atlikti triuką, tuo pačiu man kaip fotografui taip atsiranda naujos kompozicijos, bei poreikis triuką perteikti įspūdingiau reikalauja ieškoti naujų rakursų. Kartais fotografuodamas studijoje žmogaus portretą, fotosesijos metu išsisemiu, pradeda trūkti idėjų, nuotraukos atrodo gana panašios (be abejo, dėl to esu pats kaltas), bet to niekada nepasitaiko nuo ryto iki vakaro fotografuojant tą patį riedlentininką. Siužetas, aplinka, rakursai – viskas taip dinamiška, nuolat kinta. Dėl to, jei jums trūksta įkvėpimo, siūlau bent pamėginti susitarti su ekstremalaus sporto fanatiku, ir jį pafotografuoti.

Tai tiek apie ekstremalaus riedlenčių sporto fotografijos pagrindus šiandien. Pabaigai siūlau susipažinti su poros įžymių ekstremalaus riedlenčių sporto fotografų darbais – Brian Gaberman ir Atiba Jefferson bei aplankyti mano internetinę galeriją www.photoshoo.com , kur esu įdėjęs daugiau darbų.

Karolis Milaševičius.