Pirmoji LAFA narių paroda – 2014 vasario 14 – 28 dienomis

Pirmoji LAFA narių paroda – 2014 vasario 14 – 28 dienomis

Šių metų pradžioje itin džiugina diskusijos, siūlančios susimąstyti apie maišto fotografijoje kainą ir būtinybę. Šios diskusijos vis dar semiasi syvų iš NDG vykstančios V. Luckaus fotografijų parodos, kuri tarsi eksponuotas fotopopierius vėsokų ryškalų vonelėje vis dar neleidžia aiškiai įžiūrėti problemų kontūrų ir akcentų. Stebime atsirandant vis naujas detales, kurios nustelbia anksčiau išryškėjusias, o koks bus galutinis rezultatas – neaišku. Bet ar turi būti aišku? Ar fotografija turi tikslą? Ar ji reprezentuoja autorių? Kartais atrodo, kad fotografą pažinti galime, žvelgdami į jo darbus, betgi žiūrovo akis ir žiniasklaida godi – darbuose mėgstama ieškoti fotografo gyvenimo faktų, kurie kaip efektingas filtras iškreipia ir darbų suvokimą.

Smagu, kad tokios dikusijos veikia ir kaip katalizatorius – štai „Prospekto“ galerija šiuo metu pristato „Negražių fotografijų“ parodą, primindama, kad turime ir daugiau maištininkų. (Kiekvienas laikmetis godus skirtingiems vaizdams… Klasikinis grožis tampa vis labiau neįdomia kategorija). Pripratome prie A. Šeškaus albumų ir jau beveik spėjome užmiršti ne taip seniai atrastus Kauno plėšriuosius, kurie tai pat nesijautė reikalingi ar svarbūs. Tokiame kontekste smagu pamatyti fotografijų parodą, kuri nieko nedeklaruoja ir prisistato ne su manifestais. Tai paroda, kurios dalyviai tiesiog rodo savo kūrybą.

Lietuvos analoginės fotografijos asociacija, įsikūrusi 2013 metais, Energetikos ir technikos muziejuje (Vilnius, Rinktinės g. 2) prisistato su paroda, kurioje bus galima susipažinti ne tik su senosiomis fotografinėmis technologijomis, bet ir su originaliomis kūrybinėmis idėjomis.

Autoriai eksponuoja darbus, kuriuos vienija dėmesys analoginei technikai. Kodėl senosios technologijos aktualios dabar, kai skaitmeninė technika atpalaiduoja ir idėjas leidžia realizuoti itin lengvai? Kiekvienas parodos dalyvis į šį klausimą turės kiek skirtingus atsakymus. Beveik kiekvienam iš jų skaitmeninė technika – darbo įrankis. O analoginis fotoaparatas, kaip pasakytų ne vienas parodos dalyvis – tai įrankis sielai. Jis leidžia būti ritualo kūrėju, pajausti laiko tirštumą. Analoginis procesas užburia ir neretai pateikia pačiam autoriui netikėtą rezultatą. Todėl darbai, susirinkę parodoje, kalba skirtingomis kalbomis. Kipro Kaspučio stereofotografijoje pagalio tekštelėjimas į vandenį suaidi klasikiniu J. Wall’o pieno pakelio išsitaškymu, Ginto Kavoliūno fotoaparatu-automobilio priekaba atlikti inversiniai pozityvai, kupini postapokaliptinės vienatvės, nors ir atlikti provincijos užkaboriuose, netikėtai primena E. Atget tuščio miesto vaizdus. Paralelės su klasika čia neatsitiktinės. Neretai pati technikos ar technologijos kuriama vaizdo estetika prisideda prie Déjà vu jausmo, kuri patiri žiūrėdamas šiuolaikines analogines fotografijas. Tai natūralu. Ir puiku, kad parodos autoriai, kurdami senosiomis technologijomis, nebijo tapti senamadiškais ar neaktualiais. Toks nebijojimas leidžia žiūrėti į senas technologijas tiesiog kaip į įrankį, kuris gali būti naudojamas šviežių idėjų realizacijai. O senamadiškumo ar tiesioginių reveransų tradicijai čia ieškoti neverta… Senąją techniką LAFA nariai myli ne dėl pagarbos istorijai, o labiau dėl to, kad ji suteikia kitokias galimybes, nei suteikia skaitmeninė technika. Ne vienas parodoje dalyvaujantis autorius susikonstruoja kokią kamerą ir pats. Beje, parodos atidarymo metu (vasario 14 d., 16.00 val.) bus galima pamatyti ne tik fotografijų autorius, bet ir fotokameras, kuriomis jie fotografavo eksponuojamus darbus. Puiki proga pamatyti žinomus ir nežinomus kūrybos įrankius! O ką pamatysime dar?

Vytauto Krakausko lith-print technologija atliktuose darbuose rasime žvejį, laikantį gelbėjimosi ratą, o žuvis, kurią, tikėtina, žvejys turėtų laikyti rankoje, guli ant smėlio. To paties autoriaus ambrotipuose matome klouną, eksperimentuojantį su elektra (ambrotipo klestėjimo metu elektros dar nė nebuvo…) arba draugą, papuoštą spygliuota viela. Akivaizdu, šiam autoriui nesvetima ironija, kuri paprastai toks retas svečias kūryboje…

Kęstutis Pleita tapo vaiduoklio autoriumi, kai savo milžinišką fotogramą su baltu žmogaus siluetu naktį plovė kūdroje. Palikta fotograma, lėtai praplaukusi po tiltu, rimtai išgąsdino atsitiktinį naktinėtoją. Štai taip ir gimsta sakmės…

Šviesos vaiduoklius galime aptikti ir Mindaugo Rakštelio panoramose – ten jie sukuria paralelinių kelių trajektorijas.

Klasiko R.Treigio išpuoselėtas vaizdų žalojimo būdas braižant, tarsi įgarsinant fotografiją, Beno Navanglausko darbuose įgauna visiškai kitokią prasmę. Čia vaizdas žalojamas prieš fotografuojant, randuotas negatyvas susitinka su realiai traumuotu žmogumi. Pagrindiniu veikėju šiame cikle tampa trauma, kuri neturi veido, bet yra unikali savo matomais ir nematomais randų motyvais.

Levas Žiriakovas stebi didelę akį, kurios nepastebi praeiviai.

Juozapas Kalnius neleidžia fotografuojamam žmogui likti pasyviu pozuotoju, todėl perduoda kadro komponavimo procesą būtent jam. Įvairiais objektais prieš ant žemės gulinčią pinhole kamerą jie sukuria rėmus kompozicijai ir patys tampa tos kompozicijos dalimi, pavirtę „The Beatles“ geltonojo povandeninio laivo ilgakojais personažais.

Dovilis Paliukas taip pat gilinasi į portreto žanrą, pristatydamas naują ciklą „Kitokie“, kuriame portretą ir aplinką papildo įrašytas į analoginę audio juostą garso įrašas, saugantis svarbų laiką kartu. Šį analoginį garso įrašą bus galima išgirsti parodos atidarymo metu.

Kurdamas trimatės erdvės efektą, netradicinį žvilgsnį šviesdėžėse įrėmina Andrius Penkauskas, leidžiantis žiūrovui pamatyti tai, ką mato Vilniaus šulinių akys.

Mindaugas Česlikauskas, inversiniuose pozityvuose fiksuodamas miestą, vykdo projektą apie tai, kaip tarpusavyje veikia mus supantis atvaizduotas plokštumoje miestas ir mūsų prisiminimai/atmintis.

Peizažo studijos savo cikle „(ne)pasirinkimai“ imasi ir Petras Saulėnas, kadrais skaidydamas laiką ir erdvę. Pasak autoriaus, užfiksuotos akimirkos nevirsta praeitimi – persidengdami kadrai, sudėti į naują seką, leidžia atrasti, sukurti naują potyrį.

Peizaže bei gyvenime egzistuojančių ribų tarpusavo ryšius analizuoja Teodoras Malinauskas, pristatydamas dvi fotografijas – „Kaimynai“ ir „Kitoj pusėj”.

Netikėta priežastis, kodėl parodoje matysime cianotipijos technologija atliktus vaizdus. Egidijus Kabošis, siūlo fotografams prisiminti, kad fotografinei emulsijai naudojama želatina gaminama iš žudomų gyvūnų kaulų ar odos. Taigi autorius sąmoningai renkasi emociškai švarią technologiją, kuria įamžina save, savo dukrą ir savo mamą, tokiu būdu visame triptike bandydamas užfiksuoti autoportretą.

Duoklę objekto studijai parodoje atiduos Domas Rinius ir Bronius Duoba. Jie daiktus stebi iš visiškai skirtingų rakursų. B. Duoba stebi stalą prieš ir po vaišių – ir nors nematome, kas gi buvo tie šventės dalyviai, iš interjero detalių ir stalą dengiančių objektų nesunkiai galime įsivaizduoti tuos, kurie ką tik buvo čia. D. Rinius interjero detales ir antraplanį vaidmenį atliekančius objektus subtiliai paslepia, kad sufokusuotų dėmesį į paslaptingus, ne kasdien sutinkamus objektus.

Kalbėti apie parodos dalyvių kūrybą galima ir daugiau. Tačiau joks kalbėjimas neatstos akistatos su kūriniu. Analoginė fotografija siūlo pačią artimiausią akistatą su kūriniu. Šioje parodoje nerasite įsispraudusio skaitmeninio kodo ir galėsite pasimėgauti retai matomais technologiniais eksperimentais. Pasak E. Kabošio, „suvokti technologijų poveikį galutiniam atvaizdui visada svarbiau, nei pasitikėti siūlomais šablonais. Tai tas pats kaip mokėti pasigaminti savo prieskonių derinį, o ne nusipirkti „prieskonių mišinį vištienai““…

Taigi auganti ir atvira LAFA bendrija tikisi, kad parodos lankytojai su malonumu paskanaus retų, gurmaniškų patiekalų akims ir mintims.

Parodos atidarymas – vasario 14 d., 16.00 val.

Plakatas ir detali informacija šiame įraše.

Kai kuriuos parodoje eksponuojamus darbus galite pamatyti šiame įraše.

Titulinės šio įrašo nuotraukos autorius – Levas Žiriakovas.

Levas-Žiriakovas_©_LAFA

Fotografija – vaizdų išsaugojimo technologija, naudojant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžių φως phos („šviesa“) bei γραφις graphis („teptukas“), kurie kartu reiškia piešimas šviesa. Šis terminas anglų ir vokiečių kalboje pradėtas vartoti 1839 m. vasarį.