Naujos – senos technologijos. Cianotipija

Naujos – senos technologijos. Cianotipija

Cianotipija – intriguojantis, įdomus ir įtraukiantis fotografinis procesas. Kiti naudojami pavadinimai: mėynasis atspaudas (blueprint) – taip vadinant dėl išgaunamo Berlyno mėlio pigmento, saulės atspaudas (sunprint) – dėl to, kad ekspozicija vyksta saulės šviesoje, UV spinduliuose. Išrastas 1842 metais astronomo Sero Džono Heršelio (Sir John Herschel) cianotipinis spausdinimas ir šiandien neprarado aktualumo ir susilaukia susidomėjimo kūrėjų gretose.  Juos ir pakalbinome, kad tiksliausiai perteiktumėm įspūdžius.

Dailininkė, grafikė, knygų iliustratorė, kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ autorė Sigutė Chlebinskaitė:

Kaip pirmą kartą susipažinote su šiuo senuoju fotoprocesu – cianotipija?

Su cianotipijos terminu ir procesu susipažinau ieškodama informacijos apie fotografijos ir knygos santykį istorijoje. Žinios perdavimas knygos forma pakeitė pasaulį, o cianotipijos atradimas ir pirmoji ANNOS ATKINS sukurta knyga pakeitė knygų iliustravimo sampratą ir knygos apipavidalinimo, spaudos galimybes.

Pirmoji praktinė pažintis įvyko 2009 metais Rūtos Mozūraitės ir Ginto Kavoliūno dėka, kurie parengė reikalingą informaciją ir priemones Knygų šalies kūrybinės studijos “TU GALI SUKURTI KNYGĄ” edukacinei programai “Atspausk saulės antspaudą: fotografinė iliustracija pagal Anna Atkins (1799 –1871)”. Pirmasis viešas renginys vyko 2010 metų Vilniaus knygų mugėje, o vėliau buvo buvo pristatomas Knygų šalies turne po Lietuvą metu.

Kuo sudominino ši technika?

            Technika labai patraukli savo paprastumu ir intymumu. Atrodo įsiklausai į savo mintis, sulauki patekančios saulės, pasikvieti gamtą pagalbon ir atsispaudi stebuklą. Ne tik atsispaudi, gali jį ir pakartoti. Ji iškarto įtraukia. Kažkas panašaus vyksta ir ruošiantis Velykoms. Atrodo, kad cianotipija ir margučių marginimas – tai keli ritualai primenantys kasdienius stebuklus. Ir jie visada džiugina.

Kokias matote cianotipijos panaudojimo savo veikloje galimybes?

Svajoju sukurti iliustracijų ciklą cianotipijos technika. Taip pat tai puiki Knygų šalies kūrybinės studijos „TU GALI SUKURTI KNYGĄ“ edukacinės programos dalis, leidžianti pažinti fotografijos istoriją ir knygą, kviečianti suvokti, jog knyga keičiasi nuo technologijų kaitos ir tuo pačiu išlieka tokia pati.

 

Fotografas, Vilniaus dizaino kolegijos lektorius, Atvirųjų fotografijos dirbtuvių steigėjas, Analoginės fotografijos asiociacijos valdybos narys Gintas Kavoliūnas:

Kaip pirmą kartą susipažinote su šiuo senuoju fotoprocesu – cianotipija?

Aš cianotipija pradėjau domėtis jau senokai, kai lietuvių kalba literatūros dar nebuvo, o reagentų fiziniams asmenims įsigyti buvo beveik neįmanoma… 2003 m. Pirmuosius savo atspaudus padariau pasinaudojęs chemijos analizes dėstytojos patarimu ir reikalingo amonio geležies citrato pasigaminęs iš geležies chlorido, citrinos rūgštelės ir amoniako. Susirinkęs reikiamus reagentus „iš akies“ supilsčiau proporcijas ir visai pavyko padaryt atspaudą.

Kuo sudominino ši technika?

Pirminiams eksperimentams, po nepavykusio bandymo sukurti dagerotipą, cianotipiją pasirinkau todėl, kad tai bene paprasčiausias technologiškai procesas ir rezultatas gaunamas ganėtinai greit ir ganėtinai kokybiškai. Procesas lankstus, galima naudoti skirtingus pagrindus (popierius, audinys). Be to, darbo kraštų užtepimą galima derinti pagal planuojamo kūrinio siužetą.

Kokias matote cianotipijos panaudojimo savo veikloje galimybes?

Dažnai naudoju ši procesą edukaciniuose užsiėmimuose su vaikais, jis labai tinka parodyt vaizdo atsiradimo stebuklui.

 

Muzikantas, fotografas, Atvirųjų fotografijos dirbtuvių savanoris Kęstutis Pleita:

Vaizdas gaunamas naudojant šią techniką įdomus tuo, kad tai yra kelių pakopų procesas, šiek tiek  atsitiktinumo, šiek tiek laukimo. Nežinia visada masina, ir  žinojimas, kad  gelsvai žalsvo skysčio tepliojimas ant popieriaus yra ne bet koks  piešimas liejant dažus, o daikto  kuris yra realus, kurį gali pačiupinėti atkartojimas, perkėlimas į popieriaus lapą  kelia nuostabą.

Fotografija be aparato labai smagus užsiėmimas lavinantis vaizduotę ir kūrybiškumą. Įdomu tai, kad ant popieriaus išspaustas pvz. medžio  lapas labiau traukia dėmesį nei lapas kabantis ant medžio. Paveiksliuke atspaustas lapas jau įgyja visai kitokį pavidalą – tarsi pradeda kalbėti, akys daug aiškiau fiksuoja jo formą, faktūrą. Manau cianotipija labai tinka aplinkos pažinimui, įdomesniam priėjimui prie paprastų dalykų. Ypač vaikams. Juk smalsu, o kas gausis jei uždėsiu drobės gabalėlį? O jei batų raištelį? O gal savo paties delną? Visada gaunasi kažkoks vaizdas, ne iš karto,  reikia laukti. Belaukiant susipažįsti su saulės poveikiu. Pasirodo, UV spinduliai veikia visa aplinkui – ir kas gyva, ir kas negyva. Taigi vėl pažinimas.

Jei ant popieriaus dedamas negatyvas – taip pat kelia įspūdį piešinio gilumas, perspektyvos atsiradimas.  Vaikams na ir man pačiam nupiešti taisyklingą perspektyvą sunkoka. O cianotipija sudaro įspūdį kad tu štai ėmei ir. Pavyzdžiui, nupiešei gatvę išnykstančią horizonte.

 

Taikomosios fotografijos studentas Viniaus dizaino kolegijoje Stasys Mačiulskas:

Cianotipija sudomino tuo,  kad yra labo  ratorijos ir ypatingos įrangos nereikalaujantis procesas. Galima atsinešti vos du juostelių konteineriukus su druskomis kišenėje, o visą kitą improvizuoti.

Labiausiai šiuo metu sudomino galimybė perkelti atvaizdą ant medžiagos, drabužio. Vietoj brangaus spausdintuvo ar šilkografijos staklių galiu eksperimentuoti ir tirti drabužį kaip mediją. Be to, cianotipija, ne taip kaip dauguma kitų atvaizdo perkėlimo būdų, nekietina audinio. Todėl ir pasirinkau šį procesą diplominiam darbui „Fotografija kaip raiškos priemonė drabužiuose“.

 

Pradinių klasių mokytoja Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje  Jolanta Mulokienė:

Labai sudomino ši technika, kai išvydau aštuntokų atspaudus Kūrybinių partnerysčių projekte mūsų mokykloje.  Nusprendžiau ją išbandyti su pirmokais. Informacijos ieškojau ir internete. Man ši technika patiko ir su pirmokais pasidarėme po paveikslą. Vaikams tai nebuvo sunku ir sugalvojome dar pasidaryti atvirukų šiuo būdu.

 

 4Gc klasės gimnazistė Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje Sandra Leliugaitė:

Pirmą kartą su cianotipija susitikau ir susipažinau festivalyje Pakūtos dozė. Cianotipija atrodė tokia sena, bet man nauja technika. Labai įdomu tai, kad apie ją daug kas nežino. Už karto kyla klausimas, kodėl taip yra? Juk cianotipijos technika tokia įvairi ir su ja gali labai daug eksperimentuoti ir savo darbus jos pagalbą paversti šedevrais.

Manau cianotipija yra unikali tuo, kad darbai gaunasi tokios įdomios mėlynos spalvos ir gali reguliuoti tą spalvą. Jei nori šviesiau trumpiau laikyti reikia šviesoje, jei nori tamsiau ilgiau. Technika mane sudomino dėl įdomaus ganėtinai ilgo proceso.

Matau dideles galimybes naudoti cianotipiją mano veikloje. Gal dėl to, kad nesu nei gera fotografija, nei dailininkė, dėl to cianotipija padeda viską sujungti į viena. Padeda visus meninius talentus sujungti ir padaryti kažką įdomesnio, nei ką siūlo modernioji visuomenė. Taip pat galiu improvizuoti ir leisti kūrybai tiesiog skleistis.

 

Fotografė Jolanta Klietkutė (Efoto – Polia)

2007 m. pačiame pirmajame žurnalo „Foto“ numeryje buvo straipsnis „Berlyno mėliu persunkta  fotografija“. Mane sužavėjo ten pateikti vaizdai. Ilgai „kliedėjau“ šia tema, bet vis neradau kas galėtų  pamokyti, neradau kur įsigyti chemikalų. Tik 2011 m., padėdama organizuoti meno festivalį „Pakūtos  dozė“, pakviečiau Gintą Kavoliūną iš Atvirų fotografijos dirbtuvių, kad vieną pusdienį pravestų cianotipijos dirbtuves.  Visi dalyviai liko sužavėti.

Ši technika sudomino paprastumu, tuo, kad viskas vyksta nesudėtingai, kad galima net su vaikais užsiimti. O vaikams daryti fotogramas labai patinka – gali laisvai plėtoti savo fantaziją ir dėlioti viską: pradedant augalais ir baigiant maistu.

Man labai patiko fotografijos ir tapybos sintezė, kai konkretų fotografinį atspaudą dedi ant potėpiais išmarginto lapo. Tie potėpiai turi didelę įtaką bendram vaizdui, tad ir su vienu negatyvu galima gauti  begalę skirtingos nuotaikos atspaudų.

Panaudojimo komercinėje veikloje nematau jokių galimybių. Bet edukacinėje ar laiko su vaikais praleidimo veikloje – galimybių sočiai. Pernai vasarą (kai daugiausia saulės) su savo asmeniniais vaikais tiesiog kieme susigalvojome fotogramų kūrimo pusdienį. Mielai priėmėme ir tuos, kas ėjo pro šalį ir susidomėjo. Su gimnazistais dailės pamokoje kelis kartus darėme cianotipijas. Tik metų laikas buvo niūrus, o mano turima lempa gana silpna, tad vaikai rezultatų kantriai laukė kelias dienas, pasidėję darbus ant palangės. Susidomėjimas buvo begalinis. Vasarą nepasiturinčių šeimų vaikų stovykloje taip pat didelį pasisekimą turėjo cianotipijos pusdienis. Tik vaikai viską nori „čia ir dabar“ – kuo greičiau, o kiek apniukusiu oru reikia laukti ilgiau. Bet pamačius pirmuosius rezultatus entuziazmas didėja ir norisi „kepti“ tų darbelių dar ir dar.

Kretingos miesto šventei (2013 birželio 13 d.) kaip tik ruošiu cianotipijos darbų parodą. Mano draugė jau gerą pusmetį svajoja apie cianotipiniais vaizdais išmargintą sijoną. Tiesa, mano dukrytė jau turi savo lėlėms paklotėlių su mėlynais arkliukų vaizdais, tad patirtis auga.

Kokios mokinių reakcijos išbandžius cianotipiją?

Pirma mintis, kuri šovė į galvą, perskaičius klausimą – „ekstazė“. Tokio džiaugsmo, tokių šūksnių ir emocijų dar neteko matyti (nebent per sporto varžybas), kaip tada, kai vaikai vandenyje pamato ryškėjantį vaizdą. Kaip visada visi prašo ateiti dar.

 

Fotografas, TTVAM lektorius, Atvirųjų fotografijos dirbtuvių steigėjas Egidijus Kabošis:

Kaip pirmą kartą susipažinote su šiuo senuoju fotoprocesu – cianotipija?

Pirmą kartą išvydau Ginto Kavoliūno cianotipinius atspaudus vos pradėjus mums bendrauti Atvirųjų fotografijos dirbtuvių tema. Vėliau sekė pabandymas, taip ir prasidėjo.

Kuo sudominino ši technika?

Išskirsiu kelias savybes iš daugelio kurios mane žavi:  atspaudo paviršiaus faktūra, priklausanti nuo pasirinkto popieraus, atspaudo  kraštų formos kontrolė ir tai, kad procesas atliekamas šviesoje, yra lengvai suprantamas ir įtraukiantis – pastarosios savybės labai praverčia edukacijoje.

Kokias matote cianotipijos panaudojimo savo veikloje galimybes?

Šiuo metu dažnai savo veikloje naudoju cianotipiją – ji padeda įsisavinti fotografijos procesą dėstant fotografijos pagrindus. Procesas yra kūrybiškas, sklandžiai integruojamas su kitais mokomaisiais dalykais įvairaus amžiaus mokinių pamokose, suteikia mokiniams pasitikėjimo savimi. Tai svarbu Kūrybinių partnerysčių projekte, kuriame dalyvauju. Atvirose fotografijos dirbtuvėse proceso atkūrimas, pritaikymas fotogramoms ir fotografijų spausdinimui tai tik pradžia. Mane domina kiek šis procesas gali būti praktiškai išnaudotas. Kaip iš pabandymų išeiti į dirbtuvėles, kuriose gaminsime progines atvirutes, kvietimus, plakatus ar marškinėlius. Įdomu toliau tyrinėti kaip technika jungiasi su kitomis priemonėmis. Šį pavasarį sėkmingai pagaminome  gaminome atvirukus derindami cianotipiją ir piešimą spalvotais pieštukais. Šią vasarą vyksiančio fotografinio šeimų savaitgalio Juodenėnuose metu ketiname iškelti vėliavą, atspausdintą cianotipijos technika. Fotografijų spausdinimo tobulinime taip pat dar yra daug ką nuveikti – tikslesnių pustonių išgavimas, tonavimas, keičiant mėlyną spalvą į violetinę, rudą ir juodą. Didėjant „cianotipininkų“ gretoms, norisi surengti parodą, išleisti rankų darbo kalendorių.

Susidomėjusius kviečiame išbandyti procesą artimiausiuose dirbtuvėse. Naujausia informacija skelbiama www.afd.lt

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2013 metais: spausdintas žunale FOTO VIDEO Vyzdys 2013 Nr. www.vyzdys.com

Nuotraukos iš cianotipijos dirbtuvių 2013 metais ČIA. 

Cianotipijos skyrelis www.afd.lt puslapyje ČIA. 

4-ciano avytes (2)

Autorė Jolanta Klietkutė

Fotografija – vaizdų išsaugojimo technologija, naudojant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžių φως phos („šviesa“) bei γραφις graphis („teptukas“), kurie kartu reiškia piešimas šviesa. Šis terminas anglų ir vokiečių kalboje pradėtas vartoti 1839 m. vasarį.