Fotografija tapo greitu maistu

Fotografija tapo greitu maistu

Straipsnio autorius Gintas Kavoliūnas
Redagavo ir papildė Aušra Gembickaitė

„Fotografija tapo greitu maistu, tarsi „Big Mac“ sumuštiniu, kurio ingredientai yra labai įtartini, o intelektualinė vertė yra nulinė, kaip ir to sumuštinio maistinė vertė. Socialiniai tinklai kaip „Facebook“ ar „Instagram“ padarė meškos paslaugą fotografijai. Ten gausu nuotraukų. Jei palyginsime fotografiją su valiuta, tai jos vertė yra smarkiai devalvuota, beveik bevertė. Šiandien regime pabaigą tokios fotografijos, kuri kelia klausimus, o ne tik teikia atsakymus”. Fotografas Judah Passow

Ar pamenate tas mielas senoviškas fotografijas darytas foto studijose kuomet visa pasitempusi, išsipuošusi šeima stovi išsirikiavusi? Vyresnioji karta turi ne tik ne vieną tokia nuotrauką, o turbūt ir puikiai prisimena šį procesą. Na, bet tobulėjant technologijoms, fotografijos procesai tiek keitėsi ir ištobulėjo, kad šis senasis metodas tampa vis labiau pamirštas, skaitmeninė era baigia išstumti fotografiją senaisiais procesais.

Fotografija – techninis išradimas, kuomet užfiksuojamos sustabdytos akimirkos iš mūsų gyvenimo, tai menas perteikti nesuvaidintas emocijas, jausmus, atmosferą… Nuo fotografijos gimimo datos iki šių dienų, fotografavimo gavimo būdai kito ir tobulėjo daugybę kartų, kad galime suskaičiuoti, jog jų yra net apie pusantro šimto. Keičiantis fotografiniams procesams neišvengiamai keitėsi ir portretų fotografavimo galimybės, tuo pačiu ir fotografuojamųjų žmonių atvaizdas jose.

Pirmasis fotografinio vaizdo gavimo būdas ant sidabrinės,  o vėliau varinės jodu įjautrintos plokštelės vadinasi degerotipija.  Šis procesas buvo ne tik sudėtingas, o ir kainavo labai didelius pinigus – vienas portretas atsieidavo kontoros darbuotojo savaitinį atlyginimą. Dagerotipų nebuvo galima dauginti, jei reikėdavo keleto nuotraukų, tai žmogus kiekvienai nuotraukai turėdavo pozuoti atskirai. Priklausomai nuo apšvietimo, jei šis nepalankus,  pozuoti prireikdavo net pusę valandos. Būtent dėl šio aspekto senosiose fotografijose žmonės atrodo tokie rimti, o galvoms išlaikyti netgi turėjo specialius laikiklius. Galvos laikikliai išliko ilgą laiko tarpą. Dagerotipus pakeitęs šlapio kolodijaus procesas nors ir buvo tobulesnis, tačiau išlaikymai vis tiek liko per ilgi sėdėti be galvos atramų. Šlapio kolodijaus metodas buvo pigesnis, tačiau sudėtingesnis fotografui, nes šis su savimi visada turėdavo turėti savo visus reikmenis ir procesą užbaigti kol plokštelė šlapia t.y dešimt minučių. Kartu su šiuo metodu atsiranda galimybė dublikuoti nuotraukas, pasilikti atminčiai sau ir padovanoti giminaičiams.

Toliau besiformuojant technologijoms  ir visai fotografijos raidai bei  įvairiems jos būdams, perteikti vaizdus, pagaliau atsiranda „Brownie“ fotoaparatas – pirmoji „muilinė“ atnešusi fotografiją masėms. Nebrangus būdas kur žmogus nusipirkęs fotoaparatą galėjo atsispausdinti nuotraukas ir įsigyti naują juostelę. Su šiuo procesu išnyko galvų laikikliai ir kiti nesklandumai, fotografines medžiagos buvo gaminamos gamyklose, ryškinimo procesas pasidarė ganėtinai nesudėtingas, kurį galėjo atlikti bet kuris kiek pasimokęs fotografijos mėgėjas, labai sumažėjo naudojamų fotoaparatų dydis, atsirado galimybė į vieną lanksčia susukamą juostelę nufotografuoti daug kadrų. Fotografavimas tapo prieinamas plačiajai visuomenei. Su šia technologine revoliucija foto studijinės fotografijos paklausa nesumažėjo, žmonės toliau atvykdavo fotografuotis norėdami įsiamžinti kokia nors ypatinga gyvenimo proga, į kuriuos vėliau žiūrėdami galėtų didžiuotis, – tai prisiminimai visam gyvenimui.

Su lyg kiekvienu laikotarpiu formavosi vis kitos fotografijos tendencijos, štai tarpukariu  buvo populiaru  foto studijos gatvėse mugių metu, o fotografijos buvo išgaunamos „penkiaminutės“ metodu  šis vadinosi taip dėl to, kad vaizdui išgauti būtent tiek minučių ir tereikėjo. Toks fotografavimas buvo pigesnis, nei vizitas į stacionarią foto studiją. Nors ir tarpukariu žmonės fotografuodavosi saikingai, tik ypatingomis progomis.

Ženklus fotografuojamų kadrų skaičiaus padidėjimas sietinas su spalvotų minilaboratorijų ir „muilinių“ suklestėjimu praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o dar labiau su skaitmenine fotografija. Tai iliustruoja anekdotas.

Močiutės fotoalbumas:
1930 gimė močiutė, viena fotografija
1937 močiutė eina į mokyklą, viena fotografija
1949 močiutė baigia mokyklą, dvi fotografijos
1955 močiutė išteka, trys fotografijos
1957 gimsta pirmagimis, dvi fotografijos

Anūkės fotoalbumas:
19:30 su draugėmis susitikom prie kavinės, 21 fotografija
19:37 prisijungė dar viena draugė, 15 fotografijų
19:49 išsirinkom staliuką, 28 fotografijos
19:55 išsirinkom patiekalus iš meniu, 32 fotografijos
19:57 padavėjas atnešė patiekalus, 54 fotografijos

Šlapio kolodijaus portretai (ambrotipai) kuriuos fotografuojant naudojami galvos laikikliai, kad modelis nesujudėtų ir nepasikeistų fokusavimo pozicija. Portretų autorius Mindaugas Meškauskas.

 

Tokio portreto (13x18cm dydžio) kaina prasideda nuo 100€, o XIX a. viduryje, kai nuotraukos dydis (6×9 cm) kaina buvo 2 JAV doleriai.

1AFD_3197-200x300Prabangioms fotosesijoms foto atelje turėdavo pasigaminę specialius pasportus su reljefiniais dekoratyviniais įspaudais aplinkui nuotrauką ir fotografo arba atelje logotipu apačioje.

Trys_foto

„Carte de visite“  6×9 cm dydžio nuotrauka, pavadinimą išvertus iš prancūzų kalbos reiškia vizitinė kortelė. Su šių dienų vizitine sieja ne tik pavadinimas, dydis, bet ir naudojimo paskirtis. Tokias nuotraukas buvo madinga įteikti susipažįstant . Tačiau  priekinėje pusėje būdavo nurodoma ne nufotografuotojo žmogaus vardas, bet fotografo ir atelje informacija.

1AFD_3179-200x300

Šios nuotraukos autorius į pasportą įrašė visus prizus, kuriuos yra gavęs fotografijų parodose.

Dvi cabinet card

„Cabinet portrait“ arba „cabinet card“ didesnės, „carte de visite“ pakeitusios nuotraukos. Dažniau naudojo šeimos fotosesijoms.

Penkios

AFD_3200-300x200

Fotografijų apipavidalinimas buvo labai įvairus, nuo portreto priklijuoto ant popieriaus iki vienos nuotraukos albumo, turinčio savo viršelį, kartais net pergamentinį priešlapį.

1AFD_3184-300x200

„Fotošopas“ buvo ir analoginės fotografijos laikais. Atidžiau įsižiūrėjus, moterys sėdinčios kraštuose yra primontuotos iš kitų nuotraukų, po to montažas reprodukuotas ir atspausdinta baigtinė „pagerinta“ nuotrauka.

Tai ar pakitus technologijoms, leidžiančioms išgauti vaizdą greituoju būdu, požiūris pasikeitė? Senoji fotografija tampa nuvertinama ir užmiršta? Šiame skaitmeniniame gyvenime siūlytume grįžti prie studijinių šeimos foto sesijų senaisiais procesais, kai pats fotografavimas tampa mažu šeimos ritualu, ilgas sėdėjimas susikaupus, rimtis pasiruošiant liks atmintyje ilgiems dešimtmečiams, o ir „sidabrinės“ senaisiais procesais padarytos nuotraukos nepakitusios džiugins ir jūsų anūkus ir proanūkius. Taip smagu nuvažiuoti pas močiutę pavartyti senas fotografijas. Sentimentalu. Atgaivinkime senąją fotografiją.

Pažvelkite į vestuvinio portreto fotosesijos užkulisius fotografuojant 100×70 cm dydžio portretą tiesiogiai į fotopopierių. Šiuo metodu fotografuojant, gaunasi vienintelis, veidrodinis atspaudas (unikumas). Ekspozicijos trukmė svyruoja nuo keių sekundžių iki kelių minučių. Fotografuojant apsiniaukusią žiemos dieną, net ir su papildoma 2 kW lempa išlaikymas buvo 50 sekundžių, todėl buvo būtina naudoti galvos atramas.

Galvos atramos statosi tiesiai už modelio, tad jos fotografijoje nesimato, pasislepia už modelio.

Fotoaparato viduje vaizdas projektuojasi spalvotas, veidrodinis ir aukštyn kojomis.

Nufotografavus nuotrauką, ji čia pat fotografiniuose tirpaluose buvo ir išryškinta.

Rezultatas senosios fotosesijos su fotografu Gintu Kavoliūnu, Belmonto pramogų ir poilsio centre su dizainerės Redos Ramanauskaitės-Grigonienės suknele ir jaunaisiais Evelina ir Vytautu.

Visas Vygailės Sukurytės reportažas talpinamas Facebook >>>
2011 atliktas tyrimas rodo,  facebook.com talpina didesnį nuotraukų kiekį nei the Library of Congres, o tai yra didžiausias atspausdintų nuotraukų archyvas.

Tuo tarpu dar galime pasidžiaugti ir rekordais: didžiausia momentinė nuotrauka ir didžiausias fotoaparatas. 

 

Fotografija – vaizdų išsaugojimo technologija, naudojant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžių φως phos („šviesa“) bei γραφις graphis („teptukas“), kurie kartu reiškia piešimas šviesa. Šis terminas anglų ir vokiečių kalboje pradėtas vartoti 1839 m. vasarį.